Evaldas Karmaza
Įvadas
Konfliktai – daugelio mokslo šakų tyrimų ir analizės objektas. Tai yra suprantamas kaip poreikių, vertybių ar interesų nesutapimas. Pati sąvoka kategorizuojama pagal labai įvairius lygius: tarp asmenų, grupių, organizacijų. Dažniau pasitaikantis bazinis skirstymas: vidinis (su pačiu savimi) ar išorinis (su kitu asmeniu ar grupe) konfliktas. Pats žodis ‚konfliktas‘ reiškia nesutarimo ar disharmonijos būseną[1]. Psichologijoje tai yra daugiau apibrėžiama kaip kova, kylanti dėl nesutampančių ar skirtingų poreikių, norų ar aistrų, o vidinis konfliktas yra laikomas kaip vidinė psichinė kova. Vaikas, pavyzdžiui, gali bijoti motinos dėl jos bausmių, bet kartu prie jos norėti artėti[2] ir tai išgyventi savo viduje. Psichoanalizė konfliktą priskiria prie intrapsichinių procesų, kur antagonistiniai procesai susiduria tarpusavyje. Z. Froidas skyrė daug dėmesio, kaip seksualinė energija, pasąmonės procesai konfliktuojant su išorės reikalavimais gali būti represuoti, ir šis procesas daugiausia vyksta pasąmonėje. [3] Froidas dar minėjo, kad vyksta taip vadinamas susidūrimas tarp malonumo principo ir realybės principo. Vėliau, vystydamas teoriją, Froidas minėjo, kad konfliktai gali būti automatiškai užprogramuoti tarp bazinių pasąmonės procesų, pavyzdžiui, tarp gyvenimo instinkto ir mirties instinkto.
Konfliktų anatomija ir sprendimas
„Konfliktai yra mūsų gyvenimo dalis. Konfliktai išlaisvina energiją.“[4] Ne tik šis teiginys, bet ir daugelis psichologijos mokyklų priskiria konfliktus prie normalaus ir įprasto reiškinio. Teorijoje ir praktikoje konfliktai kartais yra analizuojami ir grupuojami pagal tai, kaip jie yra sprendžiami. Dažniau pasitaikantys sprendimo būdai:
– Konfrontacija. Viena ar abi konflikto pusės užsiima aktyviais veiksmais (verbaliniais ar fiziniais). Dažniausiai tai būna siekimas pateikti vienos konflikto pusės poziciją ir įvairiomis priemonėmis įtikinti kitą. Toks konflikto sprendimo būdas turi aukštą riziką peraugti į smurtą ir agresiją (kai viena pusė siekia sunaikinti kitą konfliktuojančią pusę).
– Kooperavimas. Pirmiausia siekiama surasti bendrus konfliktuojančių pusių taškus. Iš anksto iškeliamas abipusis tikslas konfliktą išspręsti. Dažna priemonė – abi konfliktuojančios pusės turi abipusiai daryti nuolaidas, siekiant pagrindinio tikslo – bendradarbiavimo ir konflikto išsprendimo.
– Išvengimas. Konfliktas yra nesprendžiamas, bet pasirenkama tokia pozicija ir veiksmai, kai konfliktuojančios pusės (arba tik viena iš jų) siekia išvengti susitikimo ar sprendimo proceso.
– Atidėjimas. Nors konfliktas yra aiškus, bet siekiant kitų interesų ar tikslų, jo sprendimas yra atidedamas (gal ir neribotam laikui).
Pagrindinės konfliktų sprendimo fazės
Konfliktų sprendimas nėra paprastas procesas. Jis apima kelias fazes. Skirtingos mokyklos siūlo įvairius metodus, bet daugelyje jų galima sutikti tokias fazes:
– „Atvėsimo“ ar išvėdinimo fazė. Konfliktuojančios pusės dažnai susiduria su sunkiai valdomais jausmais, kurios konfliktą gali paversti kova, todėl viena iš svarbių konflikto sprendimo sąlygų yra aprimimas ir racionalus sprendimas. Sukeltos pasekmės gali būti tokios stiprios, kad gali prireikti atskirai taip vadinamos jausmų išvėdinimo dalies.
– Abipusis sutikimas spręsti. Konfliktas yra sprendžiamas tuomet, kai abi pusės išreiškia norą spręsti.
– Situacijos, pasekmių išsiaiškinimo ir empatijos išreiškimo fazė. Tai susitikimo metu yra svarbi dalis, siekiant aiškumo, koks yra konfliktas, kokias sukėlė pasekmes.
– Sprendimo paieška. Tai yra dažnai taikoma fazė, kai siekiama parodyti ne vieną galimą konflikto sprendimo variantą ir siekiama surasti abiems pusėms priimtiną ar tik dalinai priimtiną variantą.
– Pasirinkto sprendimo įgyvendinimas. Tai yra fazė, kai yra priimamas abipusis nutarimas laikytis vieno sprendimo ar tam tikrų elgesio taisyklių.
Sprendžiant konfliktą neretai yra reikalinga pagalba ar intervencija iš trečiojo neutralaus asmens. Jo dalyvavimas yra vadinamas mediacija. Mediacija – tai struktūruota konflikto sprendimo forma, kurią stebi ar jai vadovauja trečioji neutrali šalis.
Konfliktai ir psichodrama
Psichodrama kaip metodas siūlo labai įvairius variantus, siekiant analizuoti ar išspręsti konfliktą. Naudojant psichodramą galima žymiai efektyviau įgyvendinti vieną ar visas iš aukščiau minėtų fazių.
Rumunų kilmės psichiatras Jacob Levy Moreno (1889-1974) sukūrė tokius metodus ir koncepcijas kaip psichodrama, sociodrama, spontaniškumo teatras, grupinė psichoterapija, sociometrija ir t.t. Pirmiausia pasimatė jo konkretūs metodai, skirti su darbui su žmonių grupėmis, tik vėliau buvo daugiau pristatytas ir teorinis jo metodų pagrindimas. J.L. Moreno yra vienas iš pirmųjų atskleidęs žmonių grupės gydomąją galią. Pats psichodramos įkūrėjas domėjosi filosofija, misticizmu ir teatru, kas įtakojo ir jo teorinį metodų pagrindimą[5].
Centrinė Moreno taikyta sąvoka yra susitikimas (encounter). Todėl sprendžiant konfliktus, psichodrama kaip veiksmo metodas, dažniausiai siekia susitikimo tarp konfliktuojančių pusių. Neretai tai vadinama „blokados pralaužimu“, kad žmonės galėtų vėl tapti pajėgūs konfliktą spręsti. Tik taikant psichodramą vien verbaliniai metodai nebus taikomi, dažniausiai konfliktas bus pristatomas (nei papasakotas). Konflikto sukelti jausmai bus ne tik atgaminti, bet realiai vėl išgyventi ant scenos. Vaidmenų apsikeitimas padės pamatyti konfliktuojančioms pusėms (jeigu abi dalyvauja) pamatyti konfliktą iš kitos perspektyvos. Psichodrama kaip grupės metodas, taip pat siūlo svarbią konflikto sprendimo dalį – atsiliepimus iš grupės.
Sprendžiant konfliktus psichodramatiškai paprastai siekiama šių tikslų:
- Sistemos atkūrimas, kai kilo konfliktas;
- Konflikto sprendimas arba bent jau sąlygų sukūrimas, kad jis spręstųsi lengviau;
- Skirtingų konflikto perspektyvų atskleidimas.
Sprendžiant konfliktus psichodramatiškai svarbus tampa vedančiojo vaidmuo.
Bendrai psichodrama neretai yra vadinama kaip konfrontacinė technika, kai ant scenos sueina viskas. Svarbi vedančiojo dalis yra:
- Atkurti kuo tiksliau konfliktą, kad protagonistas nepasakytų, „ne, taip nebuvo, buvo kitaip“
- Išsaugoti dalyvaujančių pasitikėjimą, ypač kai kalba eina apie sunkių jausmų išreiškimą. Tik sukūrus saugią atmosferą galima dirbti su jausmais.
- Likti neutraliu, nepriimti vienos konfliktuojančios pusės pozicijos, bet kartu parodyti, kad vedantysis supranta abi puses ir jų situaciją.
Vedančiajam tenka neretai prisiimti tris skirtingus vaidmenis, padedant klientams spręsti konfliktus.
– Pagalbininko vaidmuo. Vedantysis turi padėti nuimti blokadas, sukurti saugumo jausmą, parodyti, kad konfliktus galima spręsti, padrąsinti. Čia dažnai taikoma technika yra dubliavimas.
– Režisieriaus vaidmuo. Kadangi konfliktai sukuria daug įtampos, protagonistas gali nematyti visų galimų variantų, kaip tai pristatyti savo situaciją ant scenos. Šiuo atveju vedantysis gali tapti aktyvus režisierius, siūlantis galimus darbo variantus.
– Kovotojo vaidmuo. Klientas, spręsdamas konfliktą neretai siekia pats to nejausdamas, vedantįjį patraukti savo pusėn. Vedantysis turi išsaugoti galimybę konfrontuoti, parodyti, kaip konfliktas gali atrodyti iš šalies. Labai svarbu, kad vedantysis nepradėtų realiai kovoti su protagonistu, ypač jeigu mato, kad protagonistas jo nuomone yra neteisus. Svarbu išsaugoti neutralumą.
Darbo su konfliktais metodai psichodramoje
Toliau yra pateikiami keletas pavyzdžių, kokius tikslus ir kokius metodus taikyti atskiruose susitikimuose, kai pasirinkta tema yra konfliktas.
Koks tas konfliktas?
Labai dažna konfliktų esmė yra, kai konfliktuojančios pusės skirtingai suvokia konflikto esmę. Labai dažnas konfliktą lydintis jausmas yra „kita pusė nenori manęs suprasti ir išgirsti“. Sprendžiant psichodramatiškai svarbu neiššaukti gilesnio ar kito konflikto, todėl čia gali būti reikalingos papildomos priemonės – simboliai. Galimas metodinis priėjimas – konfliktuojančios pusės sėdi vienas prieš kitą, tarp jų yra padėta skara (ar kita priemonė). Kiekvienas savo poziciją išreiškia ne tiesiogiai, bet skarai, lyg ji būtų kita konfliktuojanti pusė. Toliu būdu yra išvengiama tolesnė konflikto eskalacija. Ta skara gali būti ir grupės nariai ir kitos priemonės. Kai viena išreiškia savo poziciją, kita tik stebi.
Konflikto šaknys
Čia psichodrama, taikydama sociometrijos principus, gali padėti atkurti visą konflikto vystymosi istoriją. Ant scenos yra kuriama laiko linija. Vedantysis kviečia atkurti situacijas iki konflikto. Vėliau yra sudedamos visos konflikto dalys. Čia tinka sudėti ne tik veiksmus, bet ir konflikto kitas dalyvaujančias puses. Pavyzdžiui, „ką aš sužinojau ir pagalvojau, bet nedariau“. Tam tikros konfliktinės pusės užsiėmimas irgi yra konflikto sudedamoji dalis. Tokios linijos sudarymas atskleidžia net tas konflikto dalis, kurios iš pirmo žvilgsnio buvo nematomos.
Konflikto iškėlimas į paviršių
Neretai konfliktas įvyksta net ir neįvykus konkrečiam žodiniam konfliktui ar veiksmams. Tokiu atveju psichodramoje yra gerai iškelti į paviršių susidariusias įtampos situacijas. Tokiu atveju galima taikyti keletą metodų:
– Žmonių grupės sociograma. Grupės dalyviai (ar prisiėmę tam tikrus vaidmenis) ant scenos užima tokias vietas, kiek artimai ar konfliktiškai jaučiasi vienas šalia kito. Tokiu būdu galima įvardinti tuos konfliktus, kurie yra nematomi.
– Metaforinis vaidinimas. Konfliktuojančios pusės ar žmonių grupė suvaidina, pavyzdžiui, laivo įgulą ir perkelia savo asmeninius konfliktus į metaforinius konfliktus. Tokiu būdu galima lengviau išreikšti konfliktus netiesiogiai, aptarimo metu analizuoti, kaip iš tikro atrodo konfliktas, kaip kiekvienas jautėsi tam tikruose vaidmenyse.
– Konflikto skulptūra. Visi dalyviai sukuria bendrą žmonių grupės, kur vyksta konfliktas, skulptūrą. Vėliau kiekvienas gali į ją pasižiūrėti iš šalies.
– Rangavimas. Grupė žmonių, kurie dalyvauja konflikte ar yra netiesiogiai susiję, yra ranguojami pagal tam tikrus kriterijus. Pavyzdžiui:
o Kuo šiuo metu aš galėčiau mažiausiai pasitikėti?
o Nuo ko aš labiausiai dabar norėčiau atitolti?
o Kurio žmogaus aš bijau?
o Su kuo man yra sunku išbūti kartu ilgesnį laiko tarpą ir t.t.
Šiais ar kitais metodais leidžia psichodrama priartėti prie konflikto temos. Konfliktas gali būti tiek stiprus, kartais – labai nepastebimas ar įsisenėjęs, kad bus reikalingi keletas užsiėmimų, kad būtų galima vien tik jį iškelti į paviršių.
Konflikto variklių dublerių kova
Abi konfliktuojančios pusės pasirenka sau dublerius. Taikant šį metodą yra neleidžiama žodinė kova. Leidžiama tik garsinė kova. Protagonistai, kurių dubleriai kovoja, gali koreguoti savo dublerių elgesį, suteikti jiems garsus, įtraukti papildomas priemones ar žmones. Tikslas – parodyti, kokia yra jėga ir situacija tarp konfliktuojančių pusių. Vėliau siekiama aptarti, kaip kiekvienam grupės dalyviui atrodė ši kova iš šalies.
Neverbalinis susitikimas
Neretai konfliktuojančios pusės nieko tarpusavyje nedaro, bet konfliktas išlieka. Kartais bando kalbėtis, bet tai vyksta „tuščiai“, tai yra, konfliktas yra neįvardijamas, nueinama į detales ar visiškai nereikalingas temas. Tokiu atveju gali padėti taip vadinamas neverbalinis susitikimas. Konfliktuojančios pusės sustoja skirtinguose kambario kampuose. Toliau vyksta kaip sulėtintam kine. Be žodžių konfliktuojančios pusės parodo, ką dabar nori padaryti. Vedantysis gali sustabdyti neverbalinę kovą ir paprašyti apsikeisti vaidmenimis (prisiimti kitos konflikto pusės vaidmenį) ir parodyti, kaip be žodžių supranta kitos pusės intensijas. Vėliau aptarimo metu reiktų analizuoti, kaip jautėsi kito vaidmenyje, kaip žiūrovams atrodė iš šalies, ką tai priminė.
Summary
The conflicts have been a research and exploration topic of many science fields. In psychology there is a whole conflict resolution concept developed. Additionally psychodrama as a group method adds its‘ approaches to conflict resolution. The major goals of conflict solving in psychodrama are the encounter of both conflict parts in substitute environment (scene), bringing up invisible or blocked emotions or tensions, foster the exploration of the conflict from various positions. As active method psychodrama seeks to use action methods and only later involve verbal exploration.
——————————————————————
[1] Thesaurus. Roget’s II: The New Thesaurus, Third Edition by the Editors of the American Heritage® Dictionary Copyright © 1995
[2] Britannica Concise Encyclopedia. Britannica Concise Encyclopedia. 2006
[3] Psychoanalysis. International Dictionary of Psychoanalysis, 2005
[4] F. Von Ameln, R. Gerstmann, J. Kramer. Psychodrama. 2009, p
[5] A brief history of Psychodrama. Birmingham Institute for Psychodrama, 2007
Šaltinis: http://peti.lt
Susiję įrašai:
Daugiausia komentuoti per 30 d.