Mantas Tvarijonavičius
Dažnai sprendimus mes priimame ne kiekvienas atskirai, o kartu su kitais žmonėmis. Šeima, organizacijos padalinys, visa nedidelė organizacija – tai keli komandų, priimančių bendrus sprendimus, pavyzdžiai. Kaip ir vienas žmogus susiduria su fenomenais, kartais kliudančiais priimti efektyvius sprendimus, taip ir grupė žmonių susiduria su efektyvių sprendimų priėmimo kliūtimis. Šioje srityje yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie pateikia ir praktinių tokių kliūčių išvengimo rekomendacijų.
Bene dažniausiai socialinių psichologų aptariama grupinių sprendimų priėmimo kliūtis – tai grupinis mąstymas. Kadangi grupės (šeimos, skyriaus, darbo grupės, kartais net visos įmonės) nariai paprastai yra panašūs savo vertybėmis, požiūriais, patirtimi, jie yra linkę pritarti sprendimas, kuriuos siūlo ir palaiko dauguma. Tai ir vadinama grupiniu mąstymu. Ar tai gerai? Taip, kol priimtas sprendimas gerai veikia. Pavyzdžiui, įmonės vadovas įtaigiai pristato būsimą įmonės strategiją. Ar visi pritariat? – klausia. Pritaria visi. Sakote, gerai? Taip, tačiau tik tol, kol strategija veiksminga. Kol iš tiesų yra atsižvelgta į visus faktorius. O kas, jei ne? Jei pražiūrėta (nelinkiu to) pasikeitusi mokestinė terpė, darbo rinkos prognozės, augantis konkurentas? Ar tikrai nei vienas komandos narys, klausydamas įtaigaus vadovo pristatymo, apie tai nepagalvojo? Pagalvojo, sakysite. O kitas gal ir garsiai išreiškė savo nuogąstavimus. Tačiau nebuvo išgirstas nei vadovo (kuris yra strategijos autorius ir jai, kaip savo sprendimui, yra stipriai įsipareigojęs), nei grupės narių (kurie patikėjo įtaigia strategija, patikėjo, kad „jūra iki kelių“).
Klasikinis grupinio mąstymo pavyzdys – JAV invazija į Kubą XX amžiaus viduryje. Po labai nepavykusios operacijos buvo ilgai analizuotas sprendimo pulti priėmimo procesas. Nustatyta, kad kelių autoritetingų vadovų įtaigiai išsakytos nuomonės neleido pasisakyti kitiems vadovams, kurie nesutiko su puolimo planu.
Ką daryti, kaip išvengti grupinio mąstymo priimant svarbius sprendimus? Socialiniai psichologai pataria grupėje nevengti turėti žmonių, dažnai turinčių kitokią nei bendra nuomonė. Tai gali būti sunku šeimoje, tačiau organizacijoje, užsibrėžus tokį tikslą – įmanoma. Tačiau vien tik fakto, kad komandoje yra „maištautojas“ ar „kritikas“, nepakanka. Sutelktos grupės paprastai anksčiau ar vėliau išstumia nepritampančius iš savo tarpo. Norint išvengti grupinio mąstymo, reikalinga grupės lyderio ar vadovo parama tokiam „maištautojui“, paskatinimas pateikti savo – kitokią – nuomonę, papildomus faktus.
Kitas neefektyvių grupinių sprendimų priėmimo šaltinis – mūsų, komandos narių, bendras bruožas dalintis informacija, kuri jau yra žinoma kitiems grupės nariams. Kyla klausimas, o kaip tai veda link sprendimo priėmimo klaidų? Štai klasikinis pavyzdys socialinės psichologijos eksperimento, kuris tai iliustruoja: medikų komisija aptaria ligonio būklę, siekdama paskirti veiksmingą gydymą. Visi medikai turi tam tikros informacijos apie ligonį. Didžioji dalis turimos informacijos yra bendra, t.y. žinoma ir kitiems. Po kelis faktus kiekvienas medikas turi tokius, apie kuriuos nežino kiti. Pastebėta, kad susirinkimų metu medikai dalinasi ta pačia informacija, kurią kiekvienas žino. O faktų, kurie žinomi tik jiems, beveik nepateikia! Ir bendras komisijos sprendimas priimamas remiantis ribota informacija. Pasekmes galite įsivaizduoti. Taip pat nesunku perpiešti panašią situaciją organizacijai (pavyzdžiui, priimant strateginį klausimą – mažinti ar nemažinti rinkodaros biudžetą), darbo grupei, projekto grupei, šeimai.
Kas lemia vengimą dalintis kitiems nežinoma informacija? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Galbūt tai noras pasirodyti socialiai pritampančiu, „komandos žmogumi“, turinčiu bendrą komandinį požiūrį. Galbūt – nenoras išsišokti. Galbūt – užmiršimas. Pastaroji prielaida turi pagrindo. Jei susirinkimo metu nuolat linksniuojama ta pati informacija, kitą informaciją tuo metu nesunku ir primiršti.
Kokie neefektyvaus dalijimosi informacija priešnuodžiai grupėje? Bene pagrindinė šio ir panašių tyrimų autorių pateikiama rekomendacija – paskatinti komandos narius pasiruošti sprendimo priėmimui reikalingą informaciją iš anksto, dar prieš susirinkimus. Taip mažinama svarbių faktų užmiršimo rizika. Taip pat veiksmingos ir kitos rekomendacijos, padedančios išvengti (ar bent jau sumažinti) grupinio mąstymo.
Šaltinis: m-training.lt
Susiję įrašai:
Daugiausia komentuoti per 30 d.