Kazimieras Šatas
Naujų idėjų paieška ir jų realizacija – vienas sunkiausių verslininko uždavinių. Tam reikalingas gebėjimas ne vien kūrybingai mąstyti ir atrasti naujus sprendimus, bet ir suvokti esamoje aplinkoje veikiančių jėgų pasiskirstymą.
Šiandien mes kalbame apie sugebėjimą valdyti kūrybos procesą, apie naujų idėjų generacijai naudojamus metodus, kurie ne tik kad nevaržo mūsų vaizduotės, bet priešingai – leidžia dar galingiau išsiskleisti jos sparnams.
1. Proto arba smegenų šturmas (brainstorming)
Metodo autorius – Aleksas Osbornas.
Metodo esmę sudaro tyčinis idėjų generavimo ir idėjų vertinimo etapų atskyrimas, mąstymo tipo pakeitimas. Pradžioje, kai būtina papildyti sprendimų variantų sąrašą, taikomas kūrybinis, plečiamasis mąstymas, o vėliau, kai reikia pagrįsti geriausių variantų pasirinkimą, pereinama prie analitinio, siaurinamojo mąstymo tipo. Vertinimo atidėjimas iki to laiko, kai bus išsakyta pakankamai daug idėjų, skatina laisvą srautą idėjų, galinčių indukuoti kitas idėjas.
Šis metodas, kaip ir „šalutinio mąstymo“ metodas, numano, kad netrukdomo idėjų „kryžminio apvaisinimo“ galimybė sudaro kūrybinio proceso esmę. Kalbant trumpiau, kiekvienas dalyvis iškelia idėją, o kiti stengiasi ją toliau generuoti. Kadangi gautų sprendimų analizė pravedama vėliau, idėjos gimsta be baimės, kad kas nors jas sukritikuos ar kai kam atrodys jos kvailos. Kartais naudojamas „nebylus“ proto šturmo variantas. Tokiais atvejais idėjos užrašomos ant lapelių, kurį dalyviai siunčia iš rankų į rankas ir įrašo ten savo pasiūlymus. Per pastaruosius penkiasdešimt metų buvo sukurta daugybė proto šturmo metodo versijų, beje, iš esmės nelabai tesiskiriančių viena nuo kitos.
Egzistuoja dar viena veiksminga proto šturmo priemonė, skirta naudoti idėjų generavimo etapo pabaigoje ir vadinama „pačios paikiausios idėjos metodu“. Proto šturmo metu pačios paikiausios, iracionaliausios ir akivaizdžiai beprasmiškos idėjos ne tik nekritikuojamos ir neatmetamos, bet ir skatinamos. Po to pasirenkama viena arba dvi iš jų ir grupė bando paversti jas naudingomis idėjomis. Šis būdas kartais leidžia gauti vertingas idėjas, niekam nešovusias į galvą proto šturmo metu. Taigi, pati paikiausia idėja gali pasirodyti labai produktyvi.
2. Šešios skrybėlės
Metodo autorius – Edvardas de Bono.
Šis metodas leidžia supaprastinti kūrybinį procesą. Mintimis užsidėjęs vieną iš šešių spalvų skrybėlę gali mąstymą sukoncentruoti viena kryptimi. Antai baltoji skrybėlė skatina analizuoti skaičius ir faktus. Užsidėjęs juodą skrybėlę privalai visur ieškoti negatyvo. Tada eilė ateina geltonos skrybėlės užsidėjimui – pozityvių problemos pusių ieškojimui. Žalia skrybėlė nukreipia naujų idėjų generavimui. O raudonoji skrybėlė leidžia emocionaliai reaguoti į kūrybinio proceso įvykius. Pagaliau užsidedi mėlynąją skrybėlę, t.y. apibendrini rezultatus. E. de Bono naujas idėjas siūlo vertinti naudojantis PIN metodu – t. y. atrasti, kas jų yra pozityvu, įdomu ir tik tada galvoti, kas gali būti negatyvu. Jokiu būdu negalima pradėti nuo negatyvių dalykų. Įsiklausykite į savo naujas idėjas, pasidalykite jomis su tais, kurie jas vertintų. Įpraskite užduoti įvairius klausimus įprastose situacijose, klauskite: kodėl, kodėl ne, kas galėtų atsitikti, jei…? Nežiūrėkite į nušvitimą kaip į lengvą problemos sprendimo būdą. Raskite laiko poilsiui, atsipalaiduokite, raskite laiko sau.
3. Minčių žemėlapis
Metodo autorius – Tony Buzan.
Autoriaus nuomone, kreatyvumas susijęs su atmintimi, vadinasi, stiprindami atmintį kartu mes stipriname ir kreatyvių procesų kokybę. Vienok tradicinis mūsų rašymas su antraštėmis ir naujomis pastraipomis nepadeda geriau prisiminti. Todėl Tony Buzan siūlo lapo centre patalpinti pagrindinę mintį, o visas su ja susijusias įsiminimo vertas asociacijas surašyti lapo pakraščiuose – ant iš centro brėžiamų šakų. Nedraudžiama mintis sustiprinti grafiškai. Žemėlapio braižymas neretai išprovokuoja naujas asociacijas, o grafiškas visumos vaizdas ilgiau pasilieka atmintyje.
Šis metodas ypač efektyvus analizuojant problemas, planuojant renginius, numatant veiklos strategiją, susidarant bendrą sudėtingų klausimų vaizdą, ruošiantis kalboms, straipsniams ir pan. Minčių žemėlapį galima kurti individualiai arba su grupe. Kaip braižyti minčių žemėlapį? Paimkite tuščią popieriaus lapą. Geriausiai tinka A4 formatas, nes galėsite nevaržyti savo kūrybiškumo ir informacijos kiekio. Pradėkite nuo jums rūpimo klausimo (temos). Lapo centre nupieškite ir užrašykite pagrindinę mintį, kurios pagalba vyks tolimesni darbai. Minties žemėlapiams rekomenduojama naudoti bent tris skirtingas spalvas (spalvos sužadina kūrybiškumą). Iš pagrindinės minties ar idėjos paveikslėlio ar užrašo brėžiame šakas. Pabrėžiant informacijos svarbą pradžioje geriausia naudoti storas linijas. Pirmosios šakos turi saugoti svarbiausią, abstrakčiausią informaciją. Vėliau kaip šakas nubraižykite kitas susijusias temas. Šios temos taip pat gali šakotis į smulkesnius punktelius. Virš linijų didžiosiomis raidėmis užrašykite raktinius žodžius arba nupieškite simbolius. Šaka po šakos, raktažodis po raktažodžio ir turime minčių žemėlapį. Kaip jį skaityti? Minties žemėlapiai skaitomi nuo lapo centro, kuriame yra užrašyta pagrindinė mintis ar idėja. Pasirinkite vieną iš pagrindinių šakų. Įsivaizduokite, kad šakos raktažodis yra tarsi knygos skyrius, kuriame sukaupta daugybė informacijos. Bandykite susieti šaką su prieš tai buvusia. Taip einama gilyn į medžio viršūnes. Skyrius po skyriaus, kol apeisite ratu pagal laikrodžio rodyklę. Toks keliavimas po raktažodžius hierarchiniu būdų leidžia lengviau prisiminti, o kuriant žemėlapį, ir įsisavinti informaciją. Neabejoju, kad atrasite savo unikalų būdą braižyti minčių žemėlapius.
4. Sinektika
Metodo autorius – Viljamas Gordonas.
V. Gordonas mano, kad pagrindinis kreatyvumo šaltinis slepiasi analogų paieškose. Pirmiausia reikia surasti objektą ir nubraižyti jo analogo lentelę. Į pirmą posmelį surašome visas tiesiogines analogijas, į antrą – netiesiogines (pavyzdžiui, pirmojo posmelio požymių neigimą). Tada reikia priešpastatyti tikslą, objektą ir netiesiogines analogijas. Tarkime, objektas yra pieštukas, uždavinys arba tikslas – asortimento išplėtimas. Tiesioginė analogija – apvalus pieštukas, priešingybė tiesioginei analogijai – plokščias pieštukas. Rezultatas – pieštukas-skirtukas.
Sinektika – tai ginčitinų klausimų sprendimo technika, kuri stimuliuoja mąstymo procesą, pagrįstą netikėtumu ir atsitiktinumu; tai sugebėjimas derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Bendrais bruožais sinektiką galima apibūdinti taip: neįprastą paversti įprastu, o įprastą – neįprastu. Iš vienos pusės tai padeda nuodugniai išanalizuoti esamą problemą, iš kitos – ją pašalinti sukuriant analogus. Tokiu būdu atsiranda galimybė naujiems ir netikėtiems sprendimams gimti. Pagrindiniai sinektikos instrumentai – analogija ir metafora – dažnai naudojami grupių mokymuose. Jų dėka gimsta kūrybingi atsakymai sprendžiant įvairius uždavinius ir analizuojant problemas. Analogija ir metafora padeda įsisavinti abstraktų mąstymą, leidžia į senas problemas pasižiūrėti iš kito taško.
Sinektika labai panaši į proto šturmo metodą. Pagrindinis skirtumas – didelis tvarkingumas ir griežtumas. Šiek tiek keista, kad kūrybiniame procese reikia prisilaikyti pedantiškos tvarkos ir griežtumo. Tačiau daugelis žmonių, dalyvaudami proto šturmo pratybose, pasimeta nuo idėjų antplūdžio, pasijunta prislėgtais ir bejėgiais. Tad naujų idėjų generacijai reikalingas vadovas, tam tikra tvarka, kuri padėtų nenukrypti nuo pagrindinio tikslo. Šis metodas sudėtingesnis nei proto šturmo metodas, reikalaujantis daugiau laiko ir pastangų.
Nepaisant to, kad sinektika paprastai siejama su technologinėmis inovacijomis, šis metodas gali būti sėkmingai taikomas ir kitose srityse. Ypač naudingas jis gali būti sprendžiant aptarnavimo pagerinimo ir sąnaudų sumažinimo problemas.
5. Fokalinių objektų metodas
Metodo autorius – Čarlzas Merlangas
Metodo esmė – skirtingų objektų požymių apjungimas viename daikte. Pavyzdžiui, paimkime paprastą žvakę ir sąvoką „Naujieji metai“. Naujieji metai asocijuojasi su bengališkų ugnelių žaižaruojančiomis kibirkštimis. Šią bengališkų ugnelių savybę galima perkelti į žvakę. Reikia tik bengališką ugnelę sutrinti į miltelius ir įmaišyti juos į vašką. Iš jo pagaminta žvakė degs panašiai kaip ir bengališka ugnelė.
Metodo ištakos siekia 1926 metus. Tada apie jį prabilo vokietis F. Kuncė. Tačiau šiandieninį veidą jis įgijo praėjusio amžiaus viduryje, kai prie jo nuodugniai padirbėjo Čarlzas Merlangas. Kai kas šį metodą vadina Katalogo metodu ar Atsitiktinių objektų metodu. Nesvarbu, kaip jį pavadinsi, svarbu, kad jo dėka ieškomos naujos idėjos, originaliam objektui pridedant atsitiktinių objektų savybes ar bruožus. Atsitiktinių objektų bruožų perkėlimą į naujai kuriamą objektą dažnai lydi didelė įvairovė modifikacijų ir netikėtų sprendimų. Generuojant idėjas šiuo metodu, reikia laikytis maždaug tokios tvarkos: pirma, nustatomas objektas (prototipas), kurį reikia patobulinti ar sukurti, dar kartą sukonkretinamas tikslas; antra, išrenkami 3-4 atsitiktiniai objektai (galima tai padaryti, atsivertus pirmą po ranka pasitaikiusią knygą ar katalogą), kiekvienam iš šių objektų surandami keli charakteringi bruožai (savybės); trečia, surasti charakteringi bruožai šliejami prie naujai kuriamo objekto (prototipo) ir gaunami nauji žodžių junginiai; ketvirta, nauji žodžių junginiai laisvos asociacijos keliu gimdo naujas idėjas, kurias būtina užrašyti; penkta, naujos idėjos įvertinamos ir atrenkamos pačios efektyviausios realizacijos požiūriu; šešta, suformuluojami uždaviniai efektyviausios idėjos realizavimui, t.y. naujo objekto modifikavimui. Šis idėjų generavimo metodas ganėtinai paprastas ir faktiškai nevaržantis fantazijos galimybių. Tačiau jo nepritaikysi sudėtingų uždavinių sprendimui.
Aiškumo dėlei galime šį metodą paanalizuoti smulkiau. Surašykime į vieną grupę daiktavardžius, reiškiančius tam tikrus objektus, o į kitą – būdvardžius, nurodančius atsitiktinių objektų savybes.
Objektai
Autobusas
Būgnas
Virvė
Laikraštis
Vinis
Kubas
Ratas
Kombainas
Vokas
Motoras
Ugnis
Sala
Juostelė
Šukos
Stiklas
Televizorius
Laivas
Savybės
Aromatinis
Nenutrūkstamas
Orinis
Skystas
Besikeičiantis
Apvalus
Ledinis
Lipnus
Siūlinis
Garuojantis
Plėvelinis
Presuotas
Stumdomas
Guminis
Šviečiantis
Tirštas
Sferinis
Elastinis
Paimkime pirmos grupės žodį „autobusas“ ir derinkime jį su kiekvienu kitos grupės žodžiu.
Aromatinis autobusas – jo salone jaučiamas pušų spyglių ar koks nors kitas kvapas.
Nenutrūkstamas autobusas – ilgas arba prailgintas.
Orinis autobusas – aerobusas.
Skystas autobusas – jo salonas užpildytas skysčiu, kuriame specialiose kapsulėse sėdi keleiviai. Avarijos metu keleiviai nejunta smūgių.
Besikeičiantis autobusas – priklausomai nuo aplinkybių autobusas gali keisti savo matmenis, spalvą, galingumą.
Apvalus autobusas – autobusas ratas. Tokiam autobusui nereikia ratų, jis juda visu savo korpusu, patekęs į vandenį plaukia kaip kamuolys.
Tokiu būdu jungdami kiekvieną daiktavardį su visais būdvardžiais, mes gauname daug įdomių idėjų, tarp kurių gali būti – švytintis lėktuvų pakilimo tako betonas (įkraunamas toks betonas, pavyzdžiui, radijo bangomis), aromatinis vokas (į voko klijus įmaišytas tuopų, beržo pumpurų ar pakalnutės aromatas), guminis stiklas, išardomas laivas, plėvelinis televizorius ir panašiai. Paeksperimentuokite su visais lentelės žodžiais, tada pasirinkite kitus atsitiktinius žodžius ir vėl eksperimentuokite – tikrai gims ne viena originali idėja. Dešinėje lentelės pusėje vietoj objektų savybių galite įrašyti objektus ir poruoti juos su kairėje pusėje esančiais objektais, pavyzdžiui: stiklas – audinys, radijas – paveikslas, valtis – palapinė, veidrodis – albumas ir t.t. Fantazuokite su suporuotais objektais. Ieškokite naujų idėjų verslui. Ir jų tikrai atsiras!
6. Morfologinė analizė
Metodo autorius – Fricas Zvickis
Šio metodo esmė tokia: objektą reikia suskaidyti į atskirus komponentus, išskirti iš jų kelias esmines charakteristikas, jas pakeisti ir pabandyti vėl viską sujungti į visumą. Tokiu būdu gautume naują objektą. Tarkime, reikia sugalvoti naujo pavyzdžio vizitinę kortelę parfumerijos kompanijai. Jeigu pakeistume įprastą keturkampę vizitinės kortelės formą ir nusitaikytume į uoslės organo poveikį, galėtume gauti trikampės formos vizitinę kortelę su parfumerijos aromatu.
Išskaidymas į dalis yra vienas iš geriausių būdų idėjoms kurti ir vystyti, leidžiantis pažvelgti į daugelį problemos dalių. Jeigu jūsų prašo pateikti keletą idėjų ar sprendimų sudėtingai problemai išspręsti, pirmiausia turėtumėte išvardinti visas šios problemos sudedamąsias dalis (svarbiausius požymius). Šis sąrašas galėtų apimti fizinius, protinius, emocinius, socialinius ir kt. aspektus (priklausomai nuo iššūkio sudėtingumo). Tokiu būdu galėsite vienu metu koncentruotis tik į vieną aspektą. Taikant šį metodą, pirmiausia galima paimti esamą produktą ar paslaugą ir išskaidyti į atskiras dalis (požymius). Pavyzdžiui, žibintuvėlį galima apibūdinti kaip ilgą, apskritą iš plastiko pagamintą vamzdelį su baterija, uždegančia lemputę, kuri, paspaudus jungiklį, pradeda šviesti per permatomą plastikinį gaubtą. Tiriant kiekvieną sudedamąją dalį (požymį), galima atrasti daug naudingų idėjų. Kodėl jis apvalus? Kodėl pagamintas iš plastiko? Ar galima jį įjungti kitokiu būdu? Ar galima energiją jam tiekti iš kito šaltinio? Tokie klausimai gali padėti sukuti naujus produktus, atversiančius visiškai naujas rinkas.
Šis metodas yra itin vertinga technika, siekiant gerinti sudėtingų produktų ar paslaugų procedūrų kokybę. Jį taip pat galima naudoti kartu su kitais metodais, ypač morfologine analize bei proto šturmo (angl.: brainstorming) metodu. Tokiu būdu jūs ar jūsų komanda galės orientuotis į vieną konkrečią produkto ar proceso dalį (požymį) ir, prieš pažeriant daug idėjų, ieškoti naujų derinių. Išskirstymo į dalis metodą dažnai naudoja daugelio bendrovių (ypač tų, kurios orientuojasi į novatoriškų produktų kūrimą) tyrimų ir plėtros departamentai. Tokiu būdu šios bendrovės įgyja pranašumo prieš savo konkurentus.
7. Netiesioginės strategijos
Metodo autoriai – Brian Eno ir Peteris Schmidtas
128 kortų kaladėje kiekviena korta turi užrašytas komandas, pavyzdžiui, „duok valią pykčiui“, „pavok sprendimą“ ir panašiai. Nauja idėja kuriama paprastai: iš kaladės ištraukiama viena korta ir stengiamasi samprotauti pagal jos nurodymus.
8. Autobusas, lova, vonia
Metodas remiasi į įsitikinimą, kad nauja idėja ne tik bręsta giliai pasąmonėje, bet ir kiekvieną minutę gali materializuotis, t.y. išsivaduoti iš nebūties. Kad idėja atsirastų, reikia vieno – netrukdyti jai. Nauja idėja gali į galvą šauti bet kur, net gi mažai tam tinkamose vietose – autobuse, lovoje arba, kaip tai atsitiko genialiam graikui Archimedui, vonioje. Legenda pasakoja, kad kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas „Eureka! Eureka!“ („Radau! Radau!“) Taip buvo atrastas garsusis „Archimedo dėsnis“.
9. Iššifravimas
Imamas nesuprantamas užrašas svetima kalba, tegul tai būna hieroglifai. Pastangos bent ką nors suprasti šiame užraše sukels įvairias asociacijas, kurios išprovokuos ne vieną idėją. Pasakojama, kad vienas dėstytojas, iššifravimo metu „pamatęs“ vandenį ir tris ratus jame, nusprendė pradėti verslą – jis ėmė prekiauti austrėmis.
10. Idėjų saugykla
Šis metodas skatina visas kilusias idėjas inventorizuoti, t.y. įrašyti į diktofoną, užfiksuoti sąsiuvinyje ar kompiuteryje. Reikalui esant, visada galima „kreiptis“ į idėjų saugyklą. Beje, idėjų saugyklai itin reikšmingas diktofonas. Jeigu mes atidžiau apsidairytume, tai pamatytume, kad kasdien dalį potencialiai produktyvaus laiko išnaudojame neefektyviai. Galima sakyti, kad tai sąlyginai neproduktyvus laikas, t.y. tokia situacija, kai neįmanoma jokia veikla, susijusi su informacijos apdorojimu, išskyrus nebent savo mintis ir apmąstymus. Bene geriausiai visiems žinomos tokios situacijos: pasivaikščiojimas ar tiesiog ėjimas kur nors pėstute, mus nepatogiai kažkas veža, įstrigome kamšatyje su savo automobiliu. Be šitų visuotinai paplitusių situacijų yra dar krūva ir individualių, kurios taipogi neleidžia fiksuoti minčių popieriaus lape ar nešiojamame kompiuteryje. Kiekvienas iš mūsų kasdien „sukaupia“ 3-4 valandas sąlyginai neproduktyvaus laiko. Kita vertus, ne visada prisiverčiame mintis išguldyti popieriuje ar kompiuteryje, nors sąlygos tam ir palankios. Tiesiog aptingstame ir tiek. O juk neužfiksuota idėja labai greitai išsitrina iš mūsų sąmonės. Dažniausiai visam laikui. Tad diktofonas čia būtinas kaip oras ir vanduo. Kilo protinga mintis, įrašei ir jau ji nebeprapuls.
Šaltinis: uzsidirbkpats.lt
Susiję įrašai:
Daugiausia komentuoti per 30 d.