Vladas Pranevičius
Greičiausiai kiekvienas esam girdėjęs ar skaitęs, jog vidutinis žmogus išnaudoja tik apie 15-20 procentų savo smegenų pajėgumo. Šias mintis patvirtina atskiri unikalūs atvejai kai žmonės gali greičiau nei kompiuteris traukti kubines šaknis iš daugiaženklio skaičiaus ar neįtikėtinu greičiu atlikti kitus matematinius skaičiavimus.
Panašios informacijos turime ir apie fizinius žmogaus sugebėjimus. Ją patvirtina atvejai kai žmonės afekto būsenoje, ar kitose ribinėse situacijose demonstruoja neįprastai didelę fizinę jėgą ar ištvermę. Todėl nenuostabu jog pastaruoju metu plinta mokymai ir metodikos, žadantys klientams padėti „įsisavinti“ neišnaudotus proto ir kūno rezervus. Nuo seno tai bandoma pasiekti naudojant chemines medžiagas (haliuciogenus, dopingą) arba kūno ir sielos pratybomis ar sąmonės transformacijų pagalba. Nauda iš to akivaizdi- kas gi nenorėtų būti protingesniu ar tapti olimpiniu čempionu? O žala??
Kaip ir visada klausimo nagrinėjimą norėčiau pradėti istorija iš asmeninės patirties: Pabaigus KPI teko dirbti Jonavos G/s „Azotas“ Elektros cecho telemechanikos meistru. Mano žinioje buvo telemechanikos sistema TM-3000, kurios paskirtis buvo užtikrinti, kad gamyklos elektros ir vandens tiekimo dispečeriai savo valdymo pultuose matytų kokia einamuoju momentu yra padėtis gamyklos elektros ir vandens tiekimo tinkluose. Visa sistema buvo sukurta tranzistorinėje elementų bazėje (tranzistoriai, diodai, varžos, kondensatoriai). Tų elektronikos elementų buvo laabai daug: dvidešimt keturios žmogaus ūgio spintos centriniame valdymo pulte ir dar penkiolika po visą gamyklos teritoriją išsimėčiusiuose (elektros pastotėse ir vandentiekio siurblinėse) kontroliniuose punktuose.Man pradėjus dirbti sistema neveikė ir visi jau buvo įtikinti jog ji ir negali veikti. Vienas iš pagrindinių argumentų, sugeneruotų anksčiau dirbusio mano kolegos, buvo analogija su tarybiniais televizoriais, kurie turi apie 300 elektronikos detalių ir sugenda kartą į pusantrų metų, tai telemechanikos sistema, įvertinant ją sudarančių elementų kiekį, turi sugesti vidutiniškai du kart į dieną. O kadangi gedimo nustatymas ir likvidavimas užtrunka dieną arba dvi – sistema niekaip negali veikti, nes yra pernelyg didelė ir sudėtinga. Užbėgant už akių turiu pasakyti, jog išsprendus keletą kitų rimtų techninių problemų, telemechanikos sistemą pavyko „prikelti“ ir ji sėkmingai veikė keletą metų, kol užleido vietą kompiuteriams. Kaip pavyko įveikti „sistemos masto problemą“? Visų pirma reikia pripažinti, kad nei aš nei mano kolega nebuvome labai stiprūs elektronikos specialistai. Kai į tarnybą buvo priimtas pagyvenęs elektrikas- eletronikas, kuris profesionaliai ir nuoširdžiai domėjosi šia sritim, daug elektronikos gedimų radom ir pašalinom.
Vieną kartą šis žmogus besikrapštydamas su savo testeriais ir lituokliais man pasakė: „Bet su kokiu rezervu čia viskas padaryta. Visi tranzistoriai ir diodai dirba apkrauti tik 30- 40- čia procentų nominalaus galingumo“.
Štai kur „sistemos masto problemos“ sprendimas! Problemos ir nebuvo. Ją jau buvo išsprendę konstruktoriai, projektavę šį sudėtingą įrenginį. Tai elementari inžinerijos taisyklė: „kuo sudėtingesnė sistema- tuo didesnis rezervas ir funkcijų dubliavimas reikalingas jos darbo patikimumui užtikrinti“. Visi žinome, jog ryšių palydovas iki pirmo gedimo, vidutiniškai tarnauja kur kas ilgiau nei mobilusis telefonas, nors yra tūkstantį kartų sudėtingesnis. Žinome, kad kosminių laivų kompiuterinės sistemos dubliuojamos 2-3 ar net daugiau kartų, nors kiekvienas kilogramas, keliamas į kosmosą, kainuoja labai brangiai. Šie „nenaudingi“ rezervai užtikrina sudėtingų įrenginių veikimo patikimumą.
Akivaizdu, kad žmogus, sudėtingumu ir atliekamų funkcijų skaičiumi, stipriai lenkia mobilųjį telefoną. Ar galime jį lyginti su kosminiu laivu? Kas žino? Kas gi žino?… Faktas tik tas, kad su kiekvienais metais mokslas atranda naujus pasaulius žmogaus psichikoje ir fiziologijoje. Taigi galbūt žmogaus smegenų pertekliniai pajėgumai visų pirma reikalingi funkcionavimo patikimumui užtikrinti. Gal atradę būdus peržengti gamtos nubrėžtas ribas mes pasiektume įspūdingų laimėjimų, bet gal dėl to ženkliai padidėtų rizika staiga numirti, atsitiktinai sutrikus gyvybę palaikančių sistemų darbui?
Kita istorija: Jaunystėje teko rimtai domėtis alpinizmu. Kauno alpinistų klube turėjome kolegą Petrą, kuris iš esmės nepasižymėjo ypatingais fiziniais duomenimis, tačiau turėjo vieną išskirtinę savybę – varžybų metu (pvz. bėgant krosą) arba kalnuose, išsikraudavo tiek, kad sutrikdavo gyvybę palaikančių organų veikla ir iškildavo pavojus gyvybei. Klaipėdoje, po kroso, buvo su reanimobiliu išvežtas į ligoninę. Ten dvi dienas pagulėjo su lašelinėmis ir iškeliavo namo, nes, jėgoms atsistačius, gydytojai nerado jokių sveikatos sutrikimų. Keletas panašių nutikimų buvo ir kalnuose. Spėju, kad Petrui tiesiog buvo sutrikusi maksimalaus fizinio išsikrovimo ribojimo funkcija. Ši organizmo savybė neleidžia atletams, net labai svarbiose varžybose, išsikrauti tiek, kad iškiltų realus pavojus gyvybei. Greičiausiai tai šios funkcijos veikimą slopina dopingas, kuris nesuteikia papildomų jėgų, bet leidžia iki pavojingos ribos išnaudoti esamas. Technikoje šios funkcijos analogais galėtų būti automobilių greičio ribotuvai ar kompiuterių procesoriuose nustatytas mažesnis, nei techniškai įmanoma, taktinis dažnis. Puikiai atsimenu kaip jaunieji kompiuteristai džiaugdavosi, kad sugeba nustatyti didesnį procesoriaus taktinį dažnį ir „trečias pentiumas“ virsta „ketvirtu“ ar „penktu“. Vienintelė problema – kompiuterio darbas tampa nestabilus ir nepatikimas, tačiau jei juo tik žaidžiami žaidimai – tai ko čia pergyventi.
Dar vienas dalykas: kalbant apie žmogaus galimybių ir sugebėjimų lavinimą, omenyje mes paprastai turime labai ribotą skaičių žmogaus, kaip fizinio organizmo, ir kaip asmens, atliekamų funkcijų. O jų esama labai daug ir vis dar atrandama naujų. Taigi jei kažkuriame gyvenimo etape bandome išlavinti kokias nors savo, ar savo artimųjų, asmens savybes, nes jos tuo metu mums atrodo labai svarbios, nepamirškime, kad gal būt tai vyksta ne tik aplamai išplečiant žmogaus galimybių ribas, bet ir vagiant resursus kitų savybių sąskaita. Kiek teko skaityti, kai kurie matematikos genijai, lengvai traukiantys šaknį iš daugiaženklių skaičių, kitose gyvenimo srityse demonstravo labai kuklius ar netgi apverktinus sugebėjimus. Čia labai tiktų prisiminti pasakojimą, kai vienas kompiuterių kūrėjas, į susižavėjimo šūksnį, kad skaičiavimo mašina prilygsta genijui, atsakė: „Greičiau tai absoliutus idiotas, turintis fenomenalių gabumų matematikai“.
Apibendrinant tai kas parašyta aukščiau, galiu pasakyti, jog pasiryžę lavintis kažkokioje srityje ar su turboguru pagalba peržengti savo asmenybės ribas, nepamirškime, jog daugumą saugiklių ir apribojimų motina gamta mums nustatė ne be reikalo. Tai nereiškia, kad nereikia ar negalima bandyti įžengti į naujas teritorijas, tiesiog turime labiau suvokti ne tik šių žingsnių teikiamus privalumus, bet ir galimus pavojus. Arba, sakant švelniau: visada atsiminkime, jog egzistuoja alternetyvūs kaštai.
Iki šiol rašiau apie sąmoningus pasirinkimus, tačiau šioje vietoje negalima aplenkti fakto, kad šiuolaikiniams žmonėms, kaip asmenims, ir kaip fiziologinėms būtybėms, didžiulę įtaką daro sparčiai besikeičianti aplinka, ir didėjantis gyvenimo tempas.
Prieš keletą metų skaitytoje knygoje (gaila nepavyko jos vėl surasti), radau įdomią mintį: autorius, onkologinių susirgimų gausėjimą šiuolaikiniame pasaulyje, sieja su gyvenimo ritmo paros bėgyje sutrikimu ir konkrečiai su dirbtinio apšvietimo įtaka. Šias išvadas jis daro remdamasis, viename Amerikos mokslinių žurnalų, paskelbta statistika, pagal kurią aklieji aiškiai rečiau serga onkologiniais susirgimais, nei regintys amerikiečiai. Gal būt jis ir visiškai teisus, bet man ši amerikiečių paskelbta statistika perša dar ir kitą mintį. Gal būt šiuolaikiniams žmonėms vėžinius susirgimus sukelia informacijos perteklius, t.y. gal šiuolaikinis civilizuotų kraštų gyventojas be jokių proto panaudojimo galimybes išplečiančių metodikų, jau privalo naudoti ne 15 o 25 ar 35 procentus savo proto resursų, vien tam, kad apdorotų visą informaciją, užplūstančią šiuolaikinio megapolio gyventoją. Ir kai žmogaus „vidinio procesoriaus“ resursų pritrūksta tam, kad reikiamai sukontroliuotų visus procesus vykstančius organizme, kažkurio organo ląstelės pradeda „sparčiąsias statybas“. Aklieji lieka mažiau paliesti tos informacinės perkrovos rykštės vien todėl, jog didžioji dalis naujosios informacijos srauto mus pasiekia per regėjimą. Tai ir televizija, ir internetas, tradiciniai spaudiniai. Pagalvokim kaip sparčiai ir kiek daug labai svarbios informacijos akis fiksuoja ir smegenys turi apdoroti mieste arba greitkelyje vairuojant automobilį. Ir kiek informacijos, prieš šimtą metų, tekdavo kaimo vietovėje gyvenančiam ūkininkui, kuris iš savo ūkio į miestelį, arkliais važiuodavo kartą į savaitę arba dar rečiau.
(Ir šiame beprotiškame lėkime, atsiranda žmonių, norinčių įvaldyti būdus dar labiau apkrauti savo smegenis, vien tam, kad uždirbtų daugiau pinigų ir įsigytų naujesnį automobilį, ar pasistatytų „krūtesnį“ namą???)
Dar vienas pastebėjimas gal kiek mažiau susijęs su tema, tačiau norisi jį kažkur „priklijuoti“
Onkologiniai susirgimai gali būti susiję su patirtomis dvasinio ar psichologinio pobūdžio traumomis, nes po rimtų traumų žmogui, siekiančiam adaptuotis gyvenime, tenka panaudoti labai daug vidinių psichologinių ar dvasinių resursų vien tam, kad „išsilaikytų ant vandens“ socialine prasme. Todėl gali pritrūkti vidinių rezervų, kaip ir esant informacinėms perkrovoms, ir nesuganytos ląstelės kažkur pradeda išdykauti.
Susiję įrašai:
Daugiausia komentuoti per 30 d.