Egidija Šeputytė – Vatulevičienė
Pasakose gražuolė nesunkiai pamilsta šiurpą keliantį baisūną, prabangoje skendintis princas neišsigąsta pelenės varguoliškumo ir net švarutė išpuikusi princesė neatsispiria murzino kiauliaganio žavesiui. Toliau jie gyvena gražiai ir laimingai… Kaip ten bebūtų, pabaisa galiausiai pasirodo esąs neprastos išvaizdos jaunuolis, pelenė rūmuose virsta princese, o ir puikuolė su kiauliaganiu tampa gražiai derančia pora. Tiesa, širdys viena kiton palinksta dar tuomet, kai veikėjai pasirodo kaip visiškos priešybės, ir tik po to stebuklingai paaiškėja, kad nėra jie tokie jau skirtingi.
O kaip gyvenime? Ar ir jame galioja tas pats dėsnis? Panašu, kad, kaip paprastai ir būna, pasakose neklystama.
POLIARIŠKUMO BURTAI
Tai, kad priešybės traukia, yra sena visiems žinoma tiesa. Poliariškumas yra vienas universaliausių visatoje egzistuojančių dėsnių. Teigiamas branduolys ir neigiami elektronai, juoda naktis ir balta diena, dangus ir žemė, aktyvumas ir pasyvumas, kryptis ir erdvė, logika ir vaizduotė, chaosas ir tvarka – tai tik keletas vienas be kito negalinčių egzistuoti porų pavyzdžių.Na, o žmogaus pasaulis sukasi moters ir vyro santykių verpete. Nenuostabu, kad stengiantis išsiaiškinti, kokie traukos dėsniai veikia šiame meilės ir karo lauke, atliekama aibė tyrimų.
Kalbėdami apie tai, kokios moters savybės vyrui ir vyro savybės moteriai yra patraukliausios, paprastai žmonės linkę įvardyti tas, kurios atspindi lyčių priešybę – itin moteriškos ar itin vyriškos. Tačiau, jei kalbama apie partnerio santuokai pasirinkimą, kaip rodo Vakarų šalyse atlikti tyrimai, dažniau renkamasi panašiomis vertybėmis, pomėgiais ir išorinėmis savybėmis pasižymintį partnerį (gražus linkęs rinktis gražų, aktyvus – aktyvų, sportuojantis – sportuojantį ir pan.). Tuo tarpu santuokos patvarumui lemiamos reikšmės turi asmenybės savybių panašumas. Asmenybės savybės (tokios kaip tvarkingumas, kūrybiškumas ir pan.), manoma, išryškėja ne iš karto. Tam reikia laiko, todėl jos nėra tiek reikšmingos renkantis partnerį, kaip vertybių ir pomėgių panašumas, kuris išsiaiškinamas greitai. Tačiau, kaip rodo Vakarų statistika, tvariausios santuokos yra būtent tarp panašaus charakterio žmonių. Argi tai neprimena pasakos logikos: traukia priešybė, bet ilgai ir laimingai gyventi geriau su panašiu į save?
LAIMĖS PAIEŠKOS
Tai, kad panašių žmonių santuokos yra statistiškai patvariausios, dar nereiškia, kad jos yra laimingiausios. Galbūt su panašiu į save žmogumi yra iš tikrųjų pakankamai nesudėtinga ir patogu gyventi; pakankamai, kad neprieitum iki skyrybų. Tačiau tai, ar būtent tie santykiai yra meilės, aistros, kaitos ir virsmo židinys, jau yra kitas klausimas.
Evoliuciniu požiūriu, partnerių skirtingumas yra naudingas, nes tai apsprendžia genų įvairovę, kas savo ruožtu lemia sveikesnio palikuonio gimimą. Kūrybiniu požiūriu, vėlgi: kuo stipresnė įtampa tarp priešybių, tuo daugiau kūrybinės ugnies, tuo sudėtingesnis sąveikos procesas, tuo įdomesnis tokios jungties rezultatas.
SKIRTINGI AR PRIEŠINGI?
Daug kas priklauso nuo to, kaip skirtingumas pasireiškia. Tiek vyrui, tiek moteriai gali būti būdinga iš esmės ta pati savybė, tačiau skirtis jos raiškos būdas, t.y. pasireiškia tos pačios savybės poliariškumas. Tarkim, tiek vienam, tiek kitam būdingas stipriai išreikštas emocionalumas, tačiau konflikto atveju moteryje jis pasireiškia, kaip didelis jautrumas, polinkis greitai pravirkti, o vyre – kaip impulsyvumas, piktumas ir pan. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie šioje vietoje yra labai skirtingi, tačiau iš esmės tai ta pati savybė, tiesiog emocionaliems vyrams labiau būdinga viena, o emocionalioms moterims – kita.
Kita vertus, jei vienas partneris yra lanksti, naujam pažinimui ir kūrybingumui atvira asmenybė, o kitas – uždaras, konservatyvus ir kategoriškas – tai jau sunkesnis atvejis, čia jau reiškiasi iš esmės priešingos savybės. Tokiai porai iš tiesų gali būti sunku susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Pirmu atveju, užtenka suvokti, kad tokiu būdu reiškiasi vyro ir moters poliariškumas: užtenka parodyti vienas kitam šiek tiek empatijos ir supratimo, kad tai nevestų į didesnį konfliktą. Tuo tarpu antruoju atveju, norint išgyventi bendrumą, reikia, kad arba abudu, ar bent jau viena pusė keistųsi.
O GAL – VIENAS KITĄ PAPILDANTYS?
Egzistuoja toks fenomenas, kad nesąmoningai mus patraukia ne tiek priešybė, kiek tai kitame žmoguje, kas mumyse pačiuose yra neatskleista, neišspręsta, neišbaigta. Tarkim jei žmoguje užslopintas kūrybiškumas, tikėtina, kad jį itin sužavės kito žmogaus kūrybinė energija. Tai dar nereiškia, kad kūrybiškumas šiam žmogui svetimas, tiesiog kažkuriame gyvenimo etape durys jam buvo užsklęstos, arba nebuvo pakankamai sąlygų kūrybiškumui prasiveržti. Net itin racionalų ir kategorišką žmogų nesąmoningai gali patraukti priešingos lyties išreikštas nelogiškumas, laki fantazija ir vaizduotė. Nors sąmoningai jis gali būti itin reiklus logikos atžvilgiu, pasąmoninė jėga stumia jį pažinti ir išlaisvinti ir savąjį iracionalųjį pradą. Ir priešingai, iracionalioji pusė, pasąmoningai jausdama, kad jam ar jai trūksta savikontrolės, tvirtumo, nuoseklumo, šliejasi prie šiomis savybėmis pasižyminčio partnerio. Vėlgi, sąmoningai tam gali nepritarti, racionalumą traktuoti kaip nejautrą, abejingumą.
MYLINTI GALIA IR GALINGA MEILĖ
Psichoanalitikas C. G. Jungas tvirtina, kad kiekvieno asmens psichikai būdingi abu – tiek vyriškas, tiek moteriškas – pradai. Vyro psichikoje moteriška energija reiškiasi per Anima archetipą, o moters psichikoje vyriškoji energija – per Animus archetipą. Nors Anima ir Animus sąlyginai atitinka du lyčių polius, absoliučiai su jais tapatinami nėra. Anot psichoanalitikų, Animą ir Animus formuoja įvairios patirtys su priešingos lyties asmenimis vaikystėje (ypatingai svarbų vaidmenį mergaitėms suvaidina tėvas, o berniukams – motina). Nors kiekvienu individualiu atveju Animos ir Animus bruožai skiriasi, vis tik galima išskirti tam tikras šiems archetipams būdingas savybes. Keletas jų: Animus – tai aktyvumas, agresyvumas, kryptingumas, kovingumas, racionalumas, tvirtumas. Anima – pasyvumas, empatija, globėjiškumas, iracionalumas, vaizduotė, lankstumas. Taigi, kai vyras sutinka moterį, jo psichikoje prabyla jo Anima ir priklausomai nuo to, kiek ta moteris kaip asmuo susišaukia su jo vidine Anima, įvyksta reakcija, kuri gali būti nuo ekstatinio susižavėjimo iki abejingumo ar net atstūmimo. Atitinkamai moteryje reiškiasi jos Animus. Kaip yra sakęs Jungas, vyro ir moters santykis yra ne santykis tarp dviejų, o santykis tarp keturių. Tokiu būdu vyksta užslopintų energijų išlaisvinimas ir priešybių sujungimas (jei procesas darnus), vyriškumas ir moteriškumas ima pilnai atsiskleisti.
Panašiai yra rašęs rusų filosofas V. Solovjovas. Jis išskyrė galią kaip gryną vyrišką energiją, o meilę – kaip gryną moterišką energiją (vėlgi realiuose žmonėse yra tiek vyriškumo, tiek moteriškumo, tik skirtingomis proporcijomis). Kai jos atskirtos viena nuo kitos, galia yra destruktyvi, šalta, kategoriška, o meilė – akla, nenuosekli, neturinti krypties. Tikrasis vyriškumas išryškėja kaip mylinti galia, o tikrasis moteriškumas – kaip galinga meilė, kuomet šios energijos apjungiamos.
TAMSIOJI MĖNULIO PUSĖ
Aišku viena: formulės, kuo ir kiek panašūs ir skirtingi vyras ir moteris turi būti, kad taptų ilgai ir laimingai gyvenančia pora, nėra. Kad ir kokį nuostabų bendrumą mes išgyvename, vis tiek ateina laikas, kai tenka susidurti ir su skirtumais, dažnai ir erzinančiais, skaudinančiais.
Kaip bebūtų paradoksalu, būtent tos partnerio savybės, kurios santykių pradžioje labiausiai žavėjo, dažnai ilgainiui ima erzinti. Kodėl? Todėl, kad viskas turi savo antrąją pusę. Jei žavi žmogaus atkaklumas, tikėtina, kad bus situacija, kai tai pasireikš kaip kvailas užsispyrimas; jei žavi subtilus žmogaus jautrumas grožiui ir menui, tikėtina, kad tas žmogus bus itin jautrus iškilus nesklandumams, reikalaus daugiau ir subtilesnio dėmesio; jei tirpstame nuo jumoro jausmo, greičiausiai bus momentai, kai gels ironija. Tas, kuris reikalauja, kad nuolat visose situacijose reikštųsi tik teigiamoji partnerio asmenybės bruožų pusė, primena žmogų, kuris žavisi sniego švarumu ir purumu, tačiau pyksta ant jo, kam yra šaltas.
Mes nesąmoningai linkstame prie to žmogaus, su kuriuo galime atsiskleisti, gyti ir augti kaip asmenybės, net jei tai vyksta ne be konfrontacijos ir skausmingo skirtumų susidūrimo pagalbos. Todėl ir sakoma – meilė žeidžia. Mes ateiname vienas pas kitą su savu pasąmoninių troškimų, žaizdų ir konfliktų bagažu. O likimui gudrumo nestinga – aistros, susižavėjimo pagalba jis suveda būtent tuos žmones, kuriems gyvenant drauge tos vidinės žaizdos išryškėja labiausiai. Todėl, jei priešybės traukia, tegul jos mus ir suveda. O mūsų darbas – ne supanašėti kaip dviems lietaus lašams, bet pasiekti tą savitarpio bendrumą, kuriame užtenka vietos ir panašumais besimėgaujančiai draugystei, ir vienas kitu besižavintiems vyrui ir moteriai. Ir nesakykime, kad taip būna tik pasakose.
SKIRTINGI, BET KARTU
Vis tik vyro ir moters skirtumų susidūrimas teikia pagrindo tiek mažiems, kasdieniniams, tiek rimtiems konfliktams. Nuo to, kaip sugebame priimti kito asmens skirtingumą bei nugludinti aštrius, žeidžiančius skirtumų kampus, priklauso santykių tvarumas ir dermė, sugebėjimas augti drauge ir išgyventi tikrą buvimo kartu džiaugsmą. Štai keletas pradinių gairių, galinčių padėti tos dermės siekti.
- Pirmiausia, kaip jau ką tik minėjome, pravartu susimąstyti, ar tai, kas mylimame žmoguje erzina ar net žeidžia, nėra patraukliųjų savybių tęsinys. Tai nereiškia, kad tas nemalonus elgesys ar savybė taps automatiškai patrauklūs. Tai nereiškia, kad nieko nereikia keisti. Tačiau vien jau suvokimas, kad tai, kas erzina ir kas patrauklu, priklauso tam pačiam savybių dariniui, nuims dalį kylančios vidinės įtampos. O gali atsitikti ir taip, kad tai iš tiesų nebeužklius. Tarkim, mus žavi mylimo žmogaus meniškumas, tačiau erzina jo išsiblaškymas ar neapdairumas kasdieninėje buityje. Suvokus, kad abi šios savybės yra neatsiejamos, galbūt, tai, kas erzino, taps netgi savotiškai patraukliu savitumu, į kurį galėsite žiūrėti su mylinčiu atlaidumu. Kitas pavyzdys – jus žavi mylimo žmogaus veržlumas, aistra, tačiau jis karštai užsiplieskia, kilus konfliktui. Vėlgi, tai nebūtinai taps geistinu ir visiškai priimtinu reagavimo į konfliktinę situaciją būdu, bet bent jau galėsite žiūrėti atlaidžiau ir kartu ieškoti sprendimų. Daugelis turbūt yra ne kartą atsidūręs tokioje situacijoje, kai nuomonių susikirtimas vienu ar kitu klausimu iš pradžių reiškiasi kaip žaismingas ginčas, kuomet, rodos, rimtai konfliktuoti nei viena, nei kita pusė nenusiteikusi. Nejučia žaismingumas perauga į piktumą, o neigiamos emocijos ima aštrėti ir perauga į tikrą konfliktą. Jei mums pavyksta išlaikyti tą paslėptą skirtumų kovos malonumo ar net erotinio žaismingumo gaidelę, toks ginčas veikiausiai baigiasi vienas kito supratimu, o gal aistringu bučiniu. Čia į pagalbą ateina tam tikras lengvumas, jumoro jausmas. Tuo tarpu savos nuomonės sureikšminimas įgauna itin rimtą išraišką ir žaismę paverčia karu.
- Antra, susidūrus su jums užkliuvusiu skirtumu, nuoširdžiai paklauskite savęs, ar tai sukėlė jumyse priešišką reakciją todėl, kad jums tikrai iš esmės nepatinka, ar tik dėl to, kad tas elgesys yra kitoks, nei elgtumėtės jūs. Mes esame linkę nesąmoningai laikyti save pavyzdžiu. Tame ir slypi paradoksas – iš pradžių skirtumas mus patraukia, tačiau priartėję prie jo pakankamai, kad geriau pažintume, mes linkę automatiškai bandyti tai suniveliuoti, perkeisti, paversti panašumu. Paklauskite savęs, galbūt su kai kuriais skirtumais kuo puikiausiai galima gyventi ir visai nereikia, kad visada būtume panašūs. Paprasčiausias pavydys- skirtingi pomėgiai. Tarkim jums abiems patinka džiazas, jūs kartu einate į džiazo festivalius, perkate plokšteles, domitės atlikėjais ir šis bendras pomėgis jus suartina. Bet vėliau paaiškėja, kad ji dievina ir chorinį dainavimą, senovinę klasikinę muziką ir dažnai jos klausosi. Tuo tarpu, jis sunkiai įsivaizduoja gyvenimą be roko ar elektroninės muzikos. Iki šiol ji buvo įsitikinusi, kad rokas tėra paaugliams skirtas triukšmas, o jo nuomone, chorinis dainavimas skirtas vidurinės mokyklos muzikos mokytojų repertuarui. Tokiu atveju derėtų neskubėti pritempti vienas kitą prie savų įsitikinimų ar juo labiau nemenkinti vienas kito skonio. Dažnai, tai, kas skirtinga, mums atrodo labai svetima, nors iš tikrųjų tai tėra tik dar nepažinta.
- Trečia, protingai paskirstykite prioritetus, nešvaistykite energijos dėl tų skirtumų ar trūkumų, kurie nėra iš tiesų jau tokie svarbūs. Galbūt daug mažiau kainuos tiesiog paimti ir užsukti ne vietoj padėtos dantų pastos kamštuką ir padėti tūbelę į vietą, nei kaskart dėl to susierzinti ir priekaištauti ar pusę valandos bambėti tyliai savo viduje. Kartais tiesiog neverta erzintis dėl smulkmenų, galime tiesiog vieni už kitus atlikti kai kurias smulkmenas ir priimti, kad taip ir turi būti. Savo energiją geriau pataupyti tiems skirtumams, dėl kurių iš tiesų kyla rimti sunkumai. Be to, nepamirškite, kad tėra ribotas kritikos kiekis, kurį žmogus yra pajėgus priimti konstruktyviai.
- Galiausiai, kiekvienuose santykiuose, jei jie yra tikri ir gyvi, iškyla ir rimtų vidinių konfliktų. Norint sujungti dvi priešybes (tai galioja ne tik vyro ir moters santykiuose, bet ir kitose srityse), reikalingas trečias elementas, vardan kurio tai daroma. Kai išgyvenate pyktį, nusivylimą ar nuoskaudą kito žmogaus atžvilgiu, iš tiesų perlaužti save ir keisti kažką savyje dėl to žmogaus gali atrodyti tiesiog neįmanoma, neteisinga. Tas trečias šeimose dažnai yra vaikai, dėl jų daromi kompromisai. Vis tik vaikai yra šalia vyro ir moters santykio, o ne pats santykis, todėl konflikto iš esmės tai neišsprendžia. Tas trečias turėtų plaukti iš pačio santykio: ar tai santykių vizija, tai, ko abudu siekiate, ar tiesiog pati meilė. Jūs patys abu drauge turite sau tai įvardyti – kas jums yra tai, dėl ko galite paaukoti dalį savo ego, dėl ko galite keistis, transformuotis, įtakoti vienas kitą ir pažinti tai, ko iki tol nenorėjote pažinti.
Šaltinis: asirpsichologija.lt
Susiję įrašai:
Daugiausia komentuoti per 30 d.