Genovaitė Petronienė
- Jaučiuosi be galo kalta prieš tuos žmones, kurie man norėjo padėti, nes į naują darbą aš nenuėjau. Aš taip persigandau ir taip neturėjau jėgų, kad tiesiog negalėjau. Man labai baisu ieškoti darbo. Aš bijau, kad nueisiu į darbą ir nesusitvarkysiu, pavėluosiu, iš viso nesugebėsiu atsikelti. Manęs niekada nėra išmetę, tai dabar tikrai išmes. Gydytoja su viltimi sakė: paskirsiu jus šeštai valandai, nes jūs jau dirbsit, tai aš ir pas gydytoją nenuėjau, man taip buvo gėda.
- Kas jums darosi? Juk prieš mėnesį dar dirbote ir tokių kančių nebuvo?
- Kiekvieną rytą aš taip tragiškai jaučiuosi, kad net bijau atsimerkti. Tik apie pietus aš per jėgą atsikeliu, verčiu save kažką daryti, prakaitas pila, gal dėl vaistų perdozavimo. Gydytoja sako, jei kas kitas gertų tiek vaistų, kiek jūs, tai numirtų. Aš geriu vienuolikos pavadinimų vaistus. Aš ideali pacientė, pas ką benueinu, man rašo vaistus, aš juos perku ir geriu ir man niekas nebepadeda.
- Mes juk kalbėjome, kad reikia mažinti vaistų, o, vadinasi, jūs tik daugiau jų geriat…
- Ryte man dreba rankos ir kojos, neramu, tarsi tuoj pat kas nors blogo įvyks – kaip tada lipti iš lovos? Ta baimė tokia didelė ir visai nuo manęs nepriklauso, atrodo tuoj viskas sugrius, ir be jokio pagrindo. Aš negaliu atrasti sau vietos, kad būtų saugu. Blogiausia, kad aš jaučiuosi lyg kokiame sapne, viskas lyg per rūką, lyg ne mano atrodo. Tai iš tiesų labai baisi savijauta, kai nebekontroliuoji, kas vyksta su tavo mąstymu, su jausmais. Depresija baisesnė už alkoholizmą, net dugno negali pasiekti. Su alkoholiu – tai kaip su narkoze. O su depresija – pusiau sąmonė veikia, o degradacija vyksta toliau.
- Nuo gulėjimo užsidarius vienai, jums gali ne tik depresija, bet ir šizofrenija prasidėti, o gal jau prasidėjo?
- Man jau per sunku padaryti valgyti, bendrauju lyg per jėgą, net su draugu, nors jis artimiausias, prišneku visokių nesąmonių. Kai ateina vakaras, aš žinau, kad greitai gultis, ir kad man bus gerai. Man norisi gultis labai anksti, užmigti ir tada manęs nebebus ir tai bus gerai. Kaip aš suprantu žmones, kurie nusižudo – kokie jie mano broliai, kaip tai normalu! Kai tokia būsena, kaip mano, tai yra pats tas. Kiek metų trunka mano liga, kiek ligoninių, kiek gydytojų ir niekas nieko negali pakeisti.
- Daugelis bando nusinuodyti tais vaistais, kuriais gydosi, bet vaistai – ne nuodai. Nenumirsite, o sveikatą tikrai apgadinsite. Jei kils tokių minčių – skambinkit man, skambinkit į paguodos telefoną. Juk pamenate, kaip aną kartą padėjo?
- Noriu į psichiatrinę ligoninę. Ligoninėj pabudus aš matyčiau žmones, turėčiau su kuo kalbėtis, gal sunkesnių ligonių už save pamatyčiau, gal gydytojai mane kas dieną stebėtų, paskirtų vaistus, kažką pareguliuotų?
- Deja, Lietuvoje žmogus negali visą laiką gyventi ligoninėje…
- Lova man atrodo vienintelė vieta, kur dar verta gyventi. Vaikystėje labai norėdavau susirgti, tada mane pastebėdavo, manimi rūpindavosi. O sveikai visą laiką reikėjo tik dirbti ir rūpintis kitais.
- Štai ir pasakėte pačią svarbiausią mintį.
Kodėl ši penkiasdešimtmetė moteris gęsta tiesiog akyse? Kokia nenumaldoma jėga ją laiko prirakinusi prie lovos? Kodėl ji neprisiverčia atsikelti, susitvarkyti, nepasidaro valgyti, nepaskambina draugei? Ji nėra neįgalus psichinis ligonis. Nors ji daugelį metų piktnaudžiavo vaistais, visgi dirbo. Bet lūžis gali įvykti kiekvienam. Lūžiu galėjo tapti perdėm optimistiškas išėjimas iš ankstesnio darbo, nepagalvojus kaip sunku rasti kitą.Bet svarbiausia, ją traukia liga. Gulėdama lovoje, jausdamasi labai nelaiminga, ji jaučia slaptą, tamsų pasitenkinimą. Pasitenkinimą, kad ja rūpinasi, kad ji reikšminga. Tokiu savotišku mazochistišku būdu ji tarsi gali mylėti pati save, susireikšminti. Deja, būdas pavojingas: ji vis labiau ir labiau smunka į vaikišką būseną, vis sunkiau kontroliuoti savo emocijas, vis sunkiau išdrįsta ką nors nuveikti. Malonumas nejučia virsta siaubu.
Šaltinis: psichologas.info
Susiję įrašai:
Skaitydama si straipsni ,skaiciau tarsi apie save …. kaip tik lova ir miegas padedavo pabegti nuo tos slogios ir nepakeliamos nastos,kuri kiekviena diena sunkindavo gyvenima…Tai turbut ir buvo tas vienintelis budas ,bent jau tuo metu pailseti ir nieko nejausti ,nors neretai netgi ir sapnai neleisdavo atitrukti nuo tos sunkios realybes….
Depresija ,istiesu turbut gilesniu ir uzsistovejusiu problemu israiska ,kuri palaipsniui zudo zmogu …Pati laime ,kai dar atsiranda priezastis del ko tau reikia padeti sau ,kitu atveju tai labai sunku ir galbut net neimanoma ….