Gyvenimo traukinys

Robertas Girčys

Buvo tamsu. Lijo. Vienišas keleivis vos spėjo paskubomis įšokti į jau pradėjusio važiuoti traukinio vagoną. Jis bėgo nuo savo praeities, nuo savo prarastos meilės, bėgo tikėdamasis palikti visa tai praeityje. Užmiršti visa tai.
Vagonas buvo šiltas ir jaukus. Ir pilnas žmonių. Suradęs laisvą vietą atsisėdo ir patogiai įsitaisė. Mintys vis sukosi ir sukosi galvoje apie savo praeitį, apie atradimus ir praradimus. Kol galiausiai nuovargis paėmė viršų ir jis užmigo.
Atsibudęs Jis pamatė, kad pro langus bėga nematyti peizažai, keisdami vieni kitus.
Šalia jo sėdėjo nenusakomo amžiaus senukas, gretimoje eilėje mergaitė ant suolo žaidė su lėle, o jos tėvai sėdėjo šalia ir apie kažką ginčijosi. Mergaitės veidas spindėjo vaikišku džiaugsmu. Jai kelionė matyt labai patiko, o dar patiko žaidimas. Ir ji jautėsi laiminga turėdama šalia savęs tėvus. Jos veidas keleiviui pasirodė labai matytas ir iki skausmo artimas. Jis bandė ir bandė prisiminti kur ją galėjęs matyti, bet veltui. Kažkur giliai viduje glūdėjo atsakymas į tai, tačiau jis buvo niekaip nepasiekiamas.
Tuo tarpu, kartkartelėmis traukinys stabteldavo mažose stotelėse, iš jo įlipdavo žmonės ir nuvažiuojant traukiniui išnykdavo bekraštėje tolumoje.
Kelionė tesėsi jau ne vieną dieną. Ir keleivis vis dažniau užduodavo sau klausimą, o kurgi jisai vyksta. Tik įlipęs į šį traukinį jis teturėjo tikslą važiuoti bet kur, tolyn nuo praeities. O dabar vis dažniau galvoje sukirbėdavo klausimas apie kelionės tikslą. Tačiau kiek jisai besiklausė aplink kalbančių keleivių, niekaip negalėjo suprasti o kurgi jie keliauja. Visi buvo užsiėmę savais rūpesčiais. Kas kalbėjosi tarpusavyje, ginčijosi, kas skaitė knygą po knygos, kas sėdėjo draugų komapnijoje ir linksminosi dainuodami dainas ir gurkšnodami raudoną vyną. Ir niekas nežvelgė pro langus, ieškodami pažįstamų vietovių. Tik senukas nuolat žiūrėjo ir žiūrėjo pro langą pavargusiu žvilgsniu. Ir dar mergaitė… Jinai užmetė kažkur savo lėlę ir vis daugiau laiko praleisdavo prie lango. Jai patiko viskas. Ir dangumi plaukiantys debesys, ir bėgantys toliuose miškai.
Ilgainiui keleivis pradėjo suprasti, kad šis traukinys nėra paprasatas traukinys. Jame slypėjo kažkoks stebuklas. Tame traukinyje kitaip slinko laikas. Diena iš dienos žmonės seno, mergaitė augo ir jau virto nuostabia mergina. Tik senukas koks buvo toks ir liko – nenusakomas.
Kartą keleivis nebeiškentęs paklausė senuko. “Sakykit, kur važiuoja šis traukinys?”. Senukas lėtai atsisuko, nužvelgė keleivį… “Traukinys važiuoja į galutinę stotį.” “Jūsų ten namai?”-paklausė keleivis. “Ne, ten nėra namų. Tik stotis. Sulaukęs kito traukinio aš vėl sėsiu ir važiuosiu juo. Ir taip visą laiką. Jaunuoli, daugiau nieko ir nėra, tik stotys ir traukiniai. Ir žmonės juose… Nusibodo jau taip, tačiau toks jau gyvenimas – nuobodus. Daug aš jau mačiau stočių, daug žmonių traukiniuose. Ir patikėk, visur tas pat, kelionė ir kelionė”. “O kaipgi toliai, kurie driekiasi už lango?”-nustebo keleivis. “Juokiesi, jaunuoli. Nėra jokių tolių. Ten tik mūsų fantazijos. Tikra realybė tik čia – šiame traukinyje.” Keleivis negalėjo atsistebėti. Jis pradėjo vaikščioti po traukinį, prisėsdavo prie vienos ar kitos kompanijos, užkalbindavo. Tačiau visur į jo klausimą jis negalėjo gauti atsakymo. Vieni tiesiog visai nesuprasdavo apie ką klausia keleivis, kiti nusistebėdavo išgirdę apie kelionės tikslą, dar kiti sakydavo kad kelionės jokios ir nėra. Jie tiesiog žaisdavo savo kasdienius žaidimus, prie jų prisijungdavo nauji draugai. Tuomet jie džiaugdavosi. O kartais nieko nepasakę draugai imdavo ir išeidavo. Tuomet juos apimdavo gilus liūdesys.
Vieną rytą kelivį pažadino kitoje eilėje graudžiai raudanti mergina. Ir jis pastebėjo, kad šalia jos nebėra tėvo. Keleivis viską suprato… Merginos tėvas tiesiog išlipo vienoje iš stotelų…
Kiek sudvejojęs jis persėdo į gretimą suolą, šalia merginos. Ji paskendusi ašaromis, tarsi pati sau sukuždėjo. “Jis išėjo. Nieko nepasakęs išėjo. Ir jo niekad nebebus…”. “Netiesa”- atsakė keleivis. “Jis liko tuose neaprėpiamuose toliuose, kuriuos Tu irgi matei. Ir Jis paliko Tau dovaną – Meilę… Kurią Tu galėsi dalint visiems sutiktiems žmonėms. Tai neišsemiamas turtas.”. Igai žiūrėjo į Jį mergina, tarsi galvodana tikėti juo ar ne..
Bėgo dienos. Mergina rūpinosi savo senstančia motina. Ir kuo toliau, tuo labiau Jis pradėjo matyti augantį Jos pasitikėjimą savimi. Išnyko iš jos veido liūdesys. Vietoj jo atsirado vidinė harmonija. Ji vis daugiau žvelgdavo pro langą ir kažką ilgai galvodavo.
Ir išaušo diena, kada tarukinys ėmė lėtinti greitį kol pagaliau sustojo. “Traukinys atvyko į galutinę stotį” – pasigirdo balsas, kažkur lubose įtaisytuose garsiakalbiuose. Žmonės ėmėsi krautis savo bagažus, daugelis jų buvo tiesiog nustebę ir pasimetę. Visi nenoromis, tarsi verčiami kažkokios nematomos jėgos ėmė lipti laukt. Tik keleivis neatrodė nustebęs. Jis ryžtingai žengė nuo traukinio laiptelio.
Peronas buvo pilnas žmonių. Ir kiek jisai bežvelgė, visur jį supo matyti veidai. Jis prisiminė visus, ir prieš kelionę sutiktus žmones ir tuos kuriuos sutiko kelionėje. Visi jam buvo artimi ir mieli. Netgi ir tie, kuriuos kažkada laikė savo priešais ir kliūtimis gyvenime. Jis suprato, kad kiekvienas sutiktas žmogus Jam buvo dydis gyvenimo mokytojas.
Pamatė Jis ir merginą stovinčią su tėvais. Jos skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros…
Staiga pasigirdo traukinio sirena. Tai naujas traukinys kvietė į naują kelionę…
Žmonės stumdydamiesi ir skubėdami puolė lipti į traukinį. Tik dabar jų bagažuose, kuriuos jie buvo pasiėmę su savimi, buvo jau kažkas naujo, kažkas tokio, ką jie pasiėmė iš buvusių kelionių. Peronas tuštėjo ir tuštėjo…
Kol perone liko tik du žmonės… Jis ir mergina. Jis laikė ją už rankos ir abu stebėjo, kaip greitėdamas traukinys tolsta ir tolsta…
Tada jie apsisuko. Prieš jų akis buvo, jau jų matyti debesys, laukai ir miškai. Neapsakoma ir beribė toluma, kurioje vietos buvo viskam. Traukiniams, geležinkeliams, žmonėms. Platus ir beribis pasaulis prieš akis…
Ir Jie žengė. Žengė žinodami, kad pasaulis daug platesnis nei traukinio vagonai, kad jame galima keliauti visomis kryptimis kuriomis tik įmanoma pasvajoti. Ir kad Jie visada turės savo širdyse tuos žmones, jų šilumą ir meilę…
Staiga Jis pajuto galvos svaigima. Prieš akis atsivėrė tamsi bedugnė tuštuma ir jis paniro į ją…
Kažkur netoliese čiulbėjo paukštelis ir girdėjosi kaip gaivus vėjelis savo ranka glostė žoles. Ant savo kaktos pajuto užkritusią plaukų sruogą ir karštą bučinį į lūpas.
“Tau gerai, mielasis?”-paklausė Ji. “Taip.” Jis atsimerkė. Prieš Jo akis buvo bekraštis mėlynas dangus ir palinkusi viš jo, nuostabiausia mergina, kokią Jis tik buvo matęs…
“O kur traukinys? Tu prisimeni traukinį?” – sunerimęs paklausė Jis.
Mergina susimastė ir ilgai tylėjo.
“Taip, aš prisimenu traukinį. Kadaise vaikystėje su juo važiavau. Tuomet ištiko baisi netektis -mirė tėvas… Bet kažkos šalimai sėdėjęs žmogus man pasakė kažką tokio, kas apvertė mano gyvenimą. Net nežinau kaip galėčiau atsidėkoti tam žmogui, jei Jį sutikčiau….”
“Ir nereikia… Tu jau jam atsidėkojai…”

Susiję įrašai:

1. Gyvenimo traukinys
2. Blogo gyvenimo atmintinė
3. Sportas – gyvenimo mokymosi aikštelė
4. Istorija apie pėdsakus, liekančius gyvenimo smėlyje
5. Gyvenimo fakelas
6. Nerašytos gyvenimo tiesos