Jau kas kas, o psichologai gerai žino, kiek iš tikrųjų žmonės pyksta. Tūlas pilietis ne taip jau retai įkyriai priekaištauja, ginčijasi, rėkia, o kartais net mėto daiktus, stumdosi ar mušasi. Akivaizdu, kad nei tokiam pykstančiajam nei aplinkiniams tai tikrai neišeina į naudą. Specialistai atsiraitoję rankoves rašo straipsnius, rengia pykčio valdymo seminarus, tačiau supykus visa psichologija kažkodėl vis vien nueina perniek. Kodėl psichologinės žinios šiuo klausimu tokios neveiksmingos? Kaip supykus neprarasti nuovokos ir iš ko susikonstruoti stabdžius? Toliau ->
Turbūt daugelis sutiks, kad bet kuri situacija, paprastai, nėra vienareikšmė, visad yra ir kita „medalio“ pusė, kad kiekvienas yra savaip teisus. Su tuo nėra sunku sutikti teoriškai, kol tai niekaip nesusiję su mumis betarpiškai, bet kai tik kažkas nutinka praktiškai, daugelis tiesiog aklai ima ginti savąją tiesą. Tokio aklumo įveikimui sukurtas suvokimo pozicijų metodas.
Suvokimo pozicija – tai subjektyvus požiūrio taškas, kuriame tarsi stovi ir iš kurio žvelgia žmogus, analizuojantis problemą ar reiškinį. Keisdamas suvokimo poziciją, žmogus keižia ir savo reiškinio/situacijos suvokimą. Keičiantis požiūriui, gali kisti reiškinio verinimas, reakcija iš nepalankaus į palankų ir etc. Toliau ->
Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei vieną rytą atsikėlę neberastumėte nei vieno veidrodžio… Tikriausiai labai norėtųsi pasižiūrėti bent į kokią šukę, atspindį lange, televizoriaus ar kompiuterio ekrane, ar dar kur nors, kur tik būtų įmanoma pasitikrinti – ar aš esu toks, koks manau, kad esu.
Veidrodis mums duoda puikų objektyvų grįžtamąjį ryšį – be vertinimų, komentarų ir patarimų, be jokio išankstinio nusistatymo paguosti ar pamokyti – todėl norėdami gauti atsakymą į šį klausimą, pirmiausiai ir kreipiamės į jį.
Jei nerastume jokio veidrodinio paviršiaus – ką darytume tuomet? Greičiausiai kreiptumėmės į artimiausius žmones, prašydami „atspindėti“ mums: „Pažiūrėk – kaip aš atrodau?“ arba „Ar viskas gerai?“. Toliau ->
Šį tekstą rašiau kaip argumentaciją trims mano pažystamiems manipuliacijų apologetams, kurie, visi trys, kaip vienas, tvirtino, jog visas žmonių bendravimas iš esmės yra ištisinės manipuliacijosL. Todėl taip negalvojančiam skaitytojui jis gali pasirodyti kiek ištęstas ir įrodinėjantis akivaizdžius dalykus.
„Gauti tai, ko norime, galime keliais būdais – tiesiogiai prašydami, naudodamiesi valdžia arba manipuliuodami….
Manipuliacija galima vadinti bet kokį veiksmą, kuriuo siekiame kitą žmogų savo noru priversti padaryti tai, ko norime mes. Arba, ko jis pats savo noru nedarytų.“
( citata iš „Psichologija Tau“ puslapio) Toliau ->
Genovaitė Petronienė
Į klausimą “Ar myli mane?” aišku, kad atsakyti reikia “Be abejo”.
Eglė Masalskienė
Vladas Pranevičius
Daugiausia komentuoti per 30 d.