|
Pradžia » Saviugda » Alegorinės istorijos
 Kadaise, prieš daugybę metų senas indėnas atskleidė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą. -Kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogio įsikūnijimas – pavydas, kerštingumas, egoizmas, ambicijos, melas, neapykanta… Toliau ->
 Kartą mokiniai paklausė Mokytojo – ką jiems daryti, kai susiduria su sunkumais gyvenime, ir kodėl kartais taip sunku būna juos išspręsti.
Mokytojas paprašė pripilti į stiklinę šiek tiek vandens ir palaikė ją ištiestoje rankoje:
- Jūs matote, kad vandens stiklinėje nedaug, ir jei aš trumpai laikysiu ją rankoje, aš nieko nemalonaus nepajusiu. Bet jei aš laikysiu šią stiklinę ilgai, ranka pavargs, galiausiai nutirps ir pradės skaudėti, nes rankos raumenys persitemps, o vandens stiklinėje liks tiek pat.
Mokiniai sukluso, o Mokytojas pastatė stiklinę ant stalo ir tęsė: Toliau ->
 Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:
- Kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi?
- Todėl, kad jie praranda ramybę, – atsakė vienas.
- Bet kam šaukti, jei kitas žmogus yra šalia? – paklausė Mokytojas. – Argi negalima su juo kalbėtis tyliai? Kam būtina šaukti, kai esi piktas?
Mokiniai siūlė įvairius atsakymus, bet nei vienam Mokytojas nepritarė.
Galiausiai jis paaiškino:
- Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir pykstasi, jų širdys atitolsta. Tam, kad įveiktų šį atstumą ir išgirstų vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo stipriau jie pyksta, tuo garsiau šaukia. Toliau ->
 Filosofijos profesorius stovėdamas auditorijoje prieš savo studentus, paėmė penkių litrų stiklainį ir užpildė jį akmenimis. Kiekvienas akmuo buvo ne mažiau kaip trijų centimetrų skersmens. Baigęs jis paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas?
– Taip, pilnas, – atsakė studentai.
Tada jis atidarė džiovintų žirnių pokelį ir supylė visą jo turinį į tą patį stiklainį ir kiek papurtė. Žirniai užpildė visus tarpus tarp akmenų. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas?
– Taip, pilnas, – atsakė studentai.
Tada jis paėmė dėžę pilną smėlio ir supylė visą jos turinį į tą patį didelį indą. Žinoma, smėlis visiškai užpildė esamą stiklinio indo erdvę. Toliau ->
 Robertas Girčys
Buvo tamsu. Lijo. Vienišas keleivis vos spėjo paskubomis įšokti į jau pradėjusio važiuoti traukinio vagoną. Jis bėgo nuo savo praeities, nuo savo prarastos meilės, bėgo tikėdamasis palikti visa tai praeityje. Užmiršti visa tai.
Vagonas buvo šiltas ir jaukus. Ir pilnas žmonių. Suradęs laisvą vietą atsisėdo ir patogiai įsitaisė. Mintys vis sukosi ir sukosi galvoje apie savo praeitį, apie atradimus ir praradimus. Kol galiausiai nuovargis paėmė viršų ir jis užmigo.
Atsibudęs Jis pamatė, kad pro langus bėga nematyti peizažai, keisdami vieni kitus.
Šalia jo sėdėjo nenusakomo amžiaus senukas, gretimoje eilėje mergaitė ant suolo žaidė su lėle, o jos tėvai sėdėjo šalia ir apie kažką ginčijosi. Toliau ->
 Nežinomas autorius
Tą dieną, kaip tyčia, visi iš mokytojo norėjo sužinoti tik vieną dalyką: kas bus po mirties.
Mokytojas tik nusijuokdavo ir nieko neatsakydavo.
Gerokai vėliau mokiniai visgi paklausė mokytojo, kodėl jis vis išsisukdavo nuo atsakymo.
- Ar jūs pastebėjote, kad pomirtiniu gyvenimu domisi tie, kas nežino, ką daryti su dabartiniu savo gyvenimu? Toliau ->
 Turite sunkumų su savimotyvacija?
Greitai išsprendžiama problema. Įsivaizduokite žmogų, kuris labai nori į tualetą. Tai labiausiai motyvuoto žmogaus pavyzdys. Sunkiai galima įsivaizduoti kliūtis, kurios jam būtų neįveikiamos.
Sutikite, kad juokinga būtų išgirsti tokio tipo atsikalbinėjimus:
Aš apsisiusiojau todėl, kad:
- neturėjau laiko nueiti į tualetą,
- aš buvau labai pavargęs,
- nebuvau tikras ir praradau viltį, kad spėsiu dabėgti,
- na aišku, kad jis dabėgo, van kokios jo ilgos kojos, Toliau ->
 Oazės pakraštyje, prie vartų į vienų Vidurio Rytų miestą, sėdėjo žmogus. Priėjo prisiartinęs jaunuolis paklausė:
- Niekada nebuvau šiame krašte. Kokie šio miesto gyventojai?
Senolis atsakė jam klausimu:
- O kokie gyventojai tame mieste, iš kurio atvykai?
- Blogi ir egoistai. Tad labai džiaugiuosi, jog galėjau iš ten išvykti.
- Lygiai tokie patys ir šio miesto gyventojai, — atsakė senukas.
Netrukus kitas jaunuolis prisiartino prie senolio ir paklausė to paties:
- Ką tik atvykau į šitą kraštą. Kokie šio miesto gyventojai?
Žmogus vėl atsakė tuo pačiu klausimu: Toliau ->
|
|
|
Daugiausia komentuoti per 30 d.