Kas akimirką renkuosi tai, kas man gyvenime atrodo svarbiausia. Mėginu surasti laiko darbui, šeimai, sau pačiai. Būtų gerai, jei galėčiau turėti viską, ko norisi, bet, deja, tenka rinktis. Prasidedant metams norisi stabtelėti ir paklausti savęs: na, ir ką gi renkuosi dabar? Koks yra mano pasaulis? Apie ką daugiausia galvoju? Kas man yra svarbu, vertinga? Dėl ko apskritai verta gyventi, kuo rūpintis, ko siekti?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, siekiant aiškumo ir tvarkos, praverstų kokia nors schema, planas, žemėlapis – bet kas, padėsiantis suskirstyti bent dalį gyvenimo įvairovės. Šįkart pasirinkau vieną variantų – pažvelgti į gyvenimą per keturių pasaulių prizmę. Toliau ->
Labai populiaru ir madinga tapo orientuotis į rezultatą, siekti užsibrėžto tikslo, sėkmę it jautį čiupti už ragų, planuoti savo gyvenimą ir ryžtingu žingsniu žengti į palaimingą ateitį.
Knygos apie tai, kaip tapti laimingiems ir sulaukti pasisekimo, ragina susirikiuoti gyvenimą etapais, nusistatyti tikslus, nepasiduoti susidūrus su nesėkme ir priimti ją kaip gerą pamoką, mąstyti pozityviai ir tikėti savo galimybėmis. Tampame tiesiog profesionaliais planuotojais – planuojame rytdieną, kitus metus, baigti mokyklą, studijuoti, kurti šeimą, siekti karjeros aukštumų, – visas gyvenimas virsta milžiniška dienotvarke, nesibaigiančia galutinių terminų virtine. Natūralu, nes esant tokiam gyvenimo tempui plano neturėdami pražūtume. Bet pats gyvenimas mėgsta ironiškai šyptelėti ir neretai mūsų susikurtos vizijos subliūkšta. Toliau ->
Šiuolaikiniam vyrui lemta visko ieškoti. „Metimo krepšinio aikštelėje“, laimės Anglijoje, sielos ramybės, prasmės, ypač „savęs“ – guru, „Wikipedijoje“ ar vienuolyno Tibete pagalba, ir niekas nebeatitenka mums veltui.
Tačiau šiais globalizacijos, krizių, taikos ir visuotinių linksmybių laikais, kai technologijos vienija mus taip glaudžiai, kaip niekada lig šiol žmonijos istorijoje, paradoksalu, bet suvis sunkiausia pasidarė surasti „antrąją pusę“, „meilę“, „gyvenimo draugę ar partnerę“, čia jau kaip bepavadinsi…
Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – televizoriaus ekrane slenka nesibaigiantis sąrašas su skelbimais „Apkūni 50 m. moteris Šilutės rajone, trys vaikai, ieško galinčio finansiškai paremti“, radijo bangomis sklinda kvietimai „Dvi merginos Klaipėdoje ieško dviejų vyrukų linksmam gimtadienio vakaro šėliojimui“, o jei nepagaili kelių litų registracijai pažinčių portaluose – akys gali apraibti nuo pasiūlymų ir kvietimų „aistringai nakčiai“. Toliau ->
Greitąjį skaitymą galima rūšiuoti į tris kryptis: racionalusis, rodyklinis ir periferinis skaitymas. Kiekviena kryptis turi savo komponentus ir dar smulkesnį skaidymą. Dažna knyga apie greitąjį skaitymą yra parašyta aptariant įvairius šių trijų krypčių komponentus.
Vienoje knygoje rasime šį bei tą apie racionalųjį ir rodyklinį skaitymą, kitoje apie racionalųjį ir periferinį, trečioje gal tik apie rodyklinį. Visos šios kryptis turi savo privalumų ir įvairių pritaikymo galimybių. Iš kurių kiekvienas atsirenkame pagal savo poreikius. Tad susipažinkime su jomis visomis. Toliau ->
Praėjusį šeštadienį teko dalyvauti laidotuvėse. Gedulingų pietų metu išsišnekau su greta sėdinčia moteriške. Ji užjautė našlę kuriai dabar teks priprasti gyventi vienai. „Kartais vis dar sapnuoju, kad bendrauju su seniai mirusiu savo vyru“ – guodėsi pašnekovė. Paskiau, jog mano 88 metų tėvas išreiškė kaip ir pavydą dėl tokios greitos mirties (velionis mirė važiuodamas troleibusu dėl širdies nepakankamumo), nes nenori senatvėje tapti našta kitiems. Kaimynė paprieštaravo: Toliau ->
Vienas ar vienišas? Mąstydamas apie vienatvę prisimenu skirtingus žmones: vienuolį, vienkiemyje gyvenantį senuką, tikslus realizuojantį verslininką, studentą, intensyviai besiruošiantį Didžiajam Gyvenimui…
Vieni žmonės yra pratę gyventi vieni ir jiems gerai, kiti – nuolat bendrauja su aplinkiniais, bet jaučiasi vieniši. Būti vienam ir būti vienišam – panašiai skamba, bet skirtingai reiškia. Nes ne visada žmogus, būdamas vienas, jaučiasi vienišas, o vienišu galima pasijusti ir minioje. Toliau ->
Daugiausia komentuoti per 30 d.