“Kai tik žmogus supyksta, jis ima klysti” – iš Talmudo
Viena svarbiausių mūsų žmogiškosios sistemos sudedamųjų dalių yra jausmai. Jų poveikis labai įvairus. Visų pirma, tik jausmai leidžia pajusti įvairius išgyvenimus ir sukaupti patirtį. Jausmai ir troškimas juos patirti sykiu yra ir mūsų gyvenimo varomoji jėga.
Norint patirti jausmus, mums reikia kūno, todėl pačių įvairiausių jausminių potyrių gausybė pasirūpina, kad jaustumės savo kūne “kaip namie” ir dalyvautume gyvenime. Be jausmų arba juos slopindami tampame “atskirti nuo gyvenimo”. Taigi jausmai yra labai teigiama jėga ir tuo pačiu – langas, leidžiantis pamatyti visas gyvenimo spalvas ir pažinti žmones.
Kaipgi tuomet jie tampa šydu, uždengiančiu ir slopinančiu mūsų pojūčius? Šis menamas prieštaravimas dingsta kai labiau įsigilinį į emocijų sąvoką. Tą šiame straipsnyje ir padarysime – panagrinėsime emocijų naudą ir žalą mūsų gyvenimuose. Toliau ->
Apie įgimtų gebėjimų ir atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių įtaką tam, ką mes pasiekėme (pasieksime) savo gyvenime :)
Perskaičiau su malonumu. Netikėtos ir įdomios įžvalgos.
Жизнь несправедлива. Деньги, власть, слава и успех распределяются среди людей крайне неравномерно. Но почему одним все, а другим ничего? Правильно ли сводить причины успеха только лишь к личным качествам, дарованным природой?
Малкольм Гладуэлл первый, кто обнаружил скрытые законы за тем, что всегда казалось исключительно волей случая. Эти законы объясняют, почему выдающиеся хоккеисты рождаются, как правило, в январе и практически никогда в октябре; почему азиатским школьникам математика дается легче, чем другим; почему, чтобы стать престижным нью-йоркским адвокатом, нужно быть евреем. Toliau ->
Pozityviam nusiteikimui.
“Šiandiena mano naujo gyvenimo pradžia. Šiandiena aš pradedu iš pradžių. Aš dėkingas už tai, kad gyvenu. Aš matau aplink save grožį. Toliau ->
Kartais tam, kad suprastumėte, jog nepasitikite savimi ir save nuvertinate, visai nebūtina atlikti psichologinių testų arba skaityti literatūrą šia tema. Pakanka iškelti sau realų tikslą, pavyzdžiui, uždirbti kitąmet daugiau negu šiemet ir įsiklausyti į savo vidinį balsą.
Jeigu jis, užuot numatęs, kaip tai galima būtų įgyvendinti, prabils: “Vargu… Aš nesugebėsiu…
Aplinkybės stipresnės…”, diagnozė aiški – jūs nepasitikite savimi. Toliau ->
“Netikėdamas savimi genijumi nebūsi“ (H. de Balzakas)
O, kažin, kuo gali būti netikėdamas savimi? Na, jei ne genijumi, tai gal…, na, pavyzdžiui mokytoju ar vaikų darželio auklėtoja? Sakysite, turbūt nelabai – vaikai juk greit pajustų tą nepasitikėjimą savo jėgomis, ir galiausiai „užliptų ant galvos“ arba, dar blogiau, visai nekreiptų dėmesio. Tai gal pardavimo vadybininku, juk jų vis reikia ir reikia? Na tai jau ne – taigi nieko neparduosi! Tai… gal siuvėja ar vairuotoju…? Ką gi, įsivaizduokite vairuotoją, nepasitikintį savimi, darantį kairį posūkį judrioje miesto sankryžoje, kurioje nėra šviesoforo… Grėsmė čia jau kiltų ne tik jam vienam, o ir aplinkiniams taip pat. Ir taip, į kokią darbo sritį bepažvelgtume, visur pamatytume tą patį: be pasitikėjimo savimi – tik žingsnis ten, du atgal ir trypčiojimas vietoje. Toliau ->
„Ar galiu tavęs kai ko paprašyti? Negalvok apie prapjautą citriną. Negalvok apie tai, kokia ji rūgšti. Negalvok apie jokią jokią citriną! Nė lašelio citrinos!“
Tai draugės vaikas parsinešė iš darželio naują žaidimą. Matau, kad jis jau išbandęs jį daug sykių, ir dabar su pasimėgavimu laukia mano reakcijos. „Negaliu“, – sakau jam, – „labai stengiuosi, bet negaliu, man net burnoje rūgštu nuo tos tavo citrinos.“ Jis patenkintas – taip ir turėjo juk būti! Džiaugiasi išmokęs kažką labai gudraus. Toliau ->
Egidijus Varnavičius
Pozityviam nusiteikimui.
Daugiausia komentuoti per 30 d.