Profesinės saviugdos klubai

Aušra Šūmakarienė

Pastaruoju metu mūsų vakarietiškoje visuomenėje vis labiau pasireiškia ir populiarėja naujas elgesio fenomenas, kurį, psichologiniais terminais šnekant, būtų galima pavadinti „Rytų manija”. Žmonės, save vadinantys Vakarų kultūros atstovais, o tarp jų ir mes, lietuviai, būriais traukia į Indiją, lanko jogos pamokas, domisi budizmu, fengšui ar tradicine kinų, japonų tapyba. Kodėl gi Rytų kultūra, menas taip traukia prie naujausių technologijų pripratusius vakariečius? Ko galėtume pasimokyti iš Rytų filosofijos? Kuo mus gali praturtinti „prisilietimas” prie Rytų meno kūrinių? Į šiuos klausimus bandysiu atsakyti, remdamasi tradicinės kinų bei japonų tapybos filosofija, istorija bei estetika.

Tradicinės kinų ir japonų tapybos paveikslai pasižymi ypatinga estetika, emociniu išraiškingumu, asociacijų turtingumu ir meninio stiliaus glaustumu. Piešdami paveikslus dailininkai naudojasi, kaip jie patys sako, „keturiomis brangenybėmis”. Tai yra: iš gamtinių medžiagų pagaminti dažai ir tušas, perregimas, tarsi drugio sparnas, ryžių popierius, lengvi ir švelnūs bambukiniai teptukai bei akmeninis dubenėlis, skirtas tušui paruošti. Toliau ->