Eglė Masalskienė
1 istorija. Kas, kur ir kodėl apsigyveno
Kartą gyveno 16 tipukų. Na, ko gero jūs juos jau pažįstate iš aprašymų. Ne? Tuomet būtinai pasiskaitykite http://www.saviugdosklubai.lt/tipologija/tipu-aprasymai . Būtinai, nes kitaip nesuprasite šito mūsų pasakojimo.
O istorija pasakoja, kad …
… kartą visi tie 16 tipukų gavo užduotį, lyg ir į kokią misiją pasiųsti buvo – turėjo nuvykti į Kasdienybės šalį, apsigyventi tos šalies Žmonių Mieste, ir įsilieti į jų gyvenimą. Kai jie atvyko, miesto meras įteikė jiems raktus nuo šešiolikabučio namo ir nusiuntė juos pirmiausiai apsigyventi.
Taip jie ir padarė. Dar bevažiuojant (o važiavo jie visi drauge vienu autobusiuku) vienas jų, Vadas (ENTJ), ėmė garsiai visiems kalbėti, kaip svarbu tinkamai pasidalinti kambarius, sureguliuoti visos komandos komunikaciją, pasiskirstyti funkcijomis ir nuo pat pirmų gyvenimo Kasdienybės šalyje dienų rodyti pavyzdį žmonėms, kaip reikia taikyti tipukų seniai žinomas taisykles paprastame gyvenime, ir t.t., ir t.t. … Visi jo klausė ir neklausė vienu metu – šiaip ar taip, Vadas juk buvo teisus, kaip paprastai – ir tuo pat metu kiekvienas sau vyniojo savas mintis. Štai kas sukosi jų galvose:
Reguliuotojas (ESTJ) mąstė: „Mažiau kalbų! Reiktų imti butų sąrašą su aprašymais, (o – štai jis!), namo planą ir dalintis raktus“,
Lobių ieškotojas (ENTP): „Nagi nagi, kai tik įsikursime, eisiu apsižvalgyti po aplinkes“,
Nuotykių mėgėjas (ESTP): „Super! Pirma diena visad įdomiausia“,
Gyvenimo mylėtojas (ESFP): „Kad tik kaimynystė smagi būtų! Vakare reiktų susiorganizuot kokią šventę gerai pradžiai“,
Režisierius (ENFP): „Traukti burtus? Rinktis kaimynus? Kažin, kaip kitiems labiau patiktų? Šiaip ar taip, nėr problemos – visur galima puikiai įsigyventi…“,
Amžinas padėjėjas (ESFJ): „Imsiu ir padarysiu apklausą, juk tą gerai moku, ir padėsiu kiekvienam patogiai įsikurti jam tinkamiausioj vietoj“,
Menininko siela (ISFP): „Kambariai tikriausiai visi gražūs ir patogūs, o dar turiu pasiėmęs tiek mielų smulkmenų…“,
Svajotojas (INFP): „Jau dabar myliu tą vietą, kur gyvensiu, ir jaučiu gerą energetinį lauką“,
Meistras (ISTP): „Mano įrankiai visada su manimi, o daugiau man nieko nereikia. Tikiuosi, nebus per daug triukšmo…“,
Kareivis (ISTJ): „Jei turėtume paruoštas apsigyvenimo misijose taisykles, būtų paprasčiau kaskart tokiais atvejais“,
Išradėjas (INTJ): „Daug šurmulio dėl nieko, dabar visi aiškinsis ir skirstysis, reikia pasičiupt kokį raktą, ir maut greičiau nuo to turgaus“,
Originalas (INTP): „Įdomu, tas mano projektas, ties kuriuo dirbu jau mėnesį… reiktų prisijungt prie interneto ir pasižiūrėt…“,
Idealistas (INFJ): „Labai svarbi komandos kūrimosi stadija, jei kiekvienas tai suprastų… prisimenu, yra tokia alegorinė istorija senovės rytiečių…“,
Slaugytojas (ISFJ): „Kad tik Svajotojas neužmirštų, jog neseniai jis sirgo, ir turėtų pasisaugoti skersvėjų…“.
O Rūpintojėlis (ENFJ) tuo tarpu, tinkamu momentu ištaikęs progą nutraukti Vado monologą, prabilo: „Dabar pagalvokit kiekvienas ne tik apie save, bet ir apie komandos draugus, ir apie mūsų tikslą, ko čia atvykome. Papasakosiu, kaip prieš metus su kita komanda vykome į misiją… Tuomet mes … „
Jam dar nebaigus pasakoti autobusiukas sustojo ties keturių aukštų namu. Reguliuotojas (ESTJ) kaip mat susiorientavo, kad tai jau ir bus jų gyvenamasis namas, ir ėmėsi iniciatyvos: „Štai čia mes ir gyvensim, pažiūrėkite. Kiekviename aukšte – po 4 butus: pirmas aukštas turi nuosavus išėjimus į atvirą terasą ir iš jos – tiesiai į kiemą, nors gali vaikščioti ir per laiptinės duris; antras aukštas turi didelį -per visą aukštą – bendrą balkoną, ; trečiame aukšte gyvenantys turės atskirus balkonėlius kiekvienas sau, ketvirtas aukštas – pačioje pastogėje, su nedidukėm lodžijom po nuožulniais stogeliais. Beje, gaisrininkų kopėčiomis prašome naudoti tik svarbiam reikalui esant! O dabar prieinate po vieną prie manęs, pasakote, kur norite gyventi, ir gaunate raktus. Aš gyvensiu prie pat laiptinės durų pirmame aukšte, ten mane visi greit rasite, o aš visus irgi matysiu, raktininkas būsiu, taip sakant, savo noru…“
„Man rezervuok kitą kraštinį kambarį pirmame aukšte, – šūktelėjo Vadas, – greta atsarginių kopėčių.“ Ir dar pamanė: „Tie nuosavi išėjimai, kai nori būti pirmas ir visur suspėti – labai patogu…“ O po to garsiai pridūrė: „Rūpintojėliui (ENFJ) siūlyčiau apsigyventi irgi pirmame aukšte, na, jei jis pats nieko prieš, žinoma…“
Šis kaip mat sutiko – juk vado draugija yra gerai, atskiras išėjimas ir galimybė ateiti ir išeiti greit ir kada panorėjus – irgi labai gerai.
Reguliuotojas, ilgai nelaukdamas, paprašė Amžino padėjėjo (ESFJ), be kurio, jautė, jam sunku bus apsieiti, irgi apsigyventi pirmame aukšte, greta jo. Šis, žinoma, irgi mielai sutiko – pasigauti kokiam reikalui bet kurį komandos narį, kai matai duris prieš pat nosį, ir greit gali prie jų prieiti – tai labai patogu. Be to, dirbti drauge su Reguliuotoju jam visuomet patikdavo, nors kartais jie ir susikirsdavo dėl šio to.
Štai taip pirmas aukštas ir užsipildė. Bet niekas čia į jį daugiau gal ir nebūtų pretendavęs: juk terasa – tai ne balkonas, kuris yra tokia jauki erdvė…, tinkama rengti vakariniams susiėjimams ir šiaip pasibendrauti su kaimynais.
„Mestelk man raktus nuo kampinio antram aukšte, kur prie gaisrinių kopėčių“, – šūktelėjo iš galo autobusiuko Lobių ieškotojas (ENTP), pamanęs, kad kam jau kam, o jam tai atsarginės kopėčios laabai pravers. Režisierius (ENFP), mėgstantis nevaržančią jo draugiją, o ir apskritai draugiją, kuriai galima išsakyti daugybę savo samprotavimų, pasiprašė kambario greta. Netrukus prie jų prisijungė ir Gyvenimo mylėtojas (ESFP), kuriam tikrai negalėjo nepatikti didelis bendras balkonas ir žavūs bei įdomūs entuziastingi kaimynai jame.
Nuotykių mėgėjas (ESTP), nieko nesakydamas, nes ir dantimis, ir smakru stengėsi prilaikyti riedlentę, vos besilaikančią ant peties, gal net kiek nemandagiai nusičiupo paskutinio likusio laisvo antro aukšto kambario raktą, ir tuojau pat dingo su visa savo manta už laiptinės durų. „Apsistosi – užsuk“, – dar paskubom mestelėjo Meistrui (ISTP), – „reiks tavo pagalbos“. Taigi, Meistras, ilgai negalvodamas, pasiėmė raktą nuo kambario virš Nuotykių mėgėjo – abu gyvens greta laiptų, kaip ir netoli, o reikalų jie vis turėdavo…
Tuo tarpu Išradėjas (INTJ) pats pasirinko iš dėžutės raktą su užrašu „palėpė, galutinis“ ir tik kyštelėjo susiraukusiam, kad kažkas nesilaiko jo nustatytos tvarkos, Reguliuotojui po nosimi – atseit, va, matai, kur aš einu… Praeidamas dar balstelėjo alkūne Originalui (INTP) į šoną: „Apsigyvenk po manim, tos kopėčios – geras daiktas“. „Mhm“, – teatsakė šis, ir nuėjo iš paskos, visai pamiršęs pasiimti raktą ar kam pasakyti, kur jis norėtų gyventi.
Menininko siela (ISFP) mėgo grožėtis vaizdais pro langą kur iš aukščiau, kur toliau horizontas matyti, be to, jam labai patiko jaukus nedidukas balkonėlis. „Eime į trečią aukštą“, – pasiūlė jis Svajotojui (INFP), nes vienam buvo kažkaip nedrąsu, o likti paskutiniu ir gyventi pačioje pastogėje, kur krebždinasi balandžiai ir gali nežinia kas nutikti, nesinorėjo. „O taip“, – tarė Svajotojas, ir jie nuėjo.
Taigi, dėžutėje gulėjo penki raktai, o prie Reguliuotojo stoviniavo jau tik keturi tipukai. „Vėl tas Originalas arba Svajotojas bus pamiršę pasiimti“, – pastebėjo Slaugytojas (ISFJ). Vos spėjo jis taip pasakyti, į trečio aukšto balkoną išėjo Meistras ir šūktelėjo: „čia mūsų Originalas raktą pametė jau, prašo, kad padėčiau su savo įrankiais atrakint, gal koks atsarginis yra, sakau… “.
Būrelis draugiškai pasijuokė, kad taip ir turėjo būti, o Reguliuotojas pamojavo Meistrui rodydamas reikiamą raktą. Tuo tarpu Idealistas (INFJ) pasiėmė raktą sau nuo palėpės kambario, raktą Originalui nuo trečio aukšto kambario, ir nuėjo. Jam patiko, kad turės jaukią lodžiją, o dar greta kaminas, iš kurio šaltais žiemos vakarais rūks dūmelis, ir kvepės idile – kaip kaime pas močiutę…
„Na ką, likome mudu“, – tarė Kareivis (ISTJ) Slaugytojui (ISFJ), – „Kaip visada, mums – kas lieka… Eime. Aš imsiu kambarį prie laiptinės arčiau. Čia dar antena ant stogo iš tos pusės, mūsų ryšio garantas, reiks prižiūrėt, kad ko nenutiktų“. „Jei kas – aš būsiu šalia“, – nusišypsojo Slaugytojas, ir jie nuėjo, kiekvienas į savo kambarius.
Ką tipukai veikė toliau?
Tai pamatysime vėliau. O dabar, kad nepamirštumėt, kas ir kur gyvena, žvilgtelkite į paveikslėlį.
Energingi ir besijaučiantys galį daryti tvarką bei reguliuoti kitus gyvena apatiniame aukšte, ir turi net papildomus atskirus išėjimus.
Mėgstantys bendravimą dėl paties bendravimo ir dėl nuotykių aptarinėjimo gyvena antrame aukšte, ir dalijasi dideliu bendru balkonu.
Trečiojo aukšto gyventojai yra atargūs ir uždaresni, jie bendrauja vienas su kitu persisvėrę kiekvienas per savo balkonėlio kraštą. O palėpėje gyvena labiausiai savarankiški ir „nutolę“ „vienišiai“, mėgstantys į kitus žiūrėti „iš tolo“ ar bent jau „iš šono“.
Aukštų gyventojai, ypač artimiausi kaimynai, paprastai gerai supranta vieni kitus. Taip pat artimi jaučiasi viršutiniai ir apatiniai kaimynai.
Pažiūrėsim,kaip jiems seksis toliau…
Nauji komentarai